Ar aš skaitau, pasauli, tavo raštą 
smilty, grumste, gėliausiam vandeny,
ar tu mane lipdai it baltą alebastrą,
kad manimi it raštais tu kalbėt imi?

Ar aš tyliu, kalbu, ar krinta mano mintys
tavin it dulkės saulėj tviekstų sidabru,
man vis pasaulio duslūs žingsniai girdis,
aš vis tame pasaulyje it vaikas gyvenu.

Aš vis einu nuo lopšio iki karsto žemėj gyvas,
ir man, pasauli, visad tavo saulės per mažai,
nors spindulį, nors atspindį dangaus, nors pėdos žymę
iš šitos žemės man palik, kai užsimerks skliautai.

Aš užsimerksiu, užsimerks visatos bėglūs toliai
ir užsimerks žvaigždynų akys, aukso pilnatis,
ir kad krenti kaip medžio lapas, tau atrodys,
ir kad nė vėjo requiem tą mirksnį negirdi.