Kiek gi reikia, kad žmogų priglaustų dangus,
Kad nušviestų jam kelią į viltį?
Gal jis trokšta paklyst į šviesiausius sapnus
Ir iš jų niekada nebegrįžti?..
 
Lietūs apsemia žemę, skandina laukus
Taip, kaip žmonės skandina vienatvę.
O akimirka ta! Jos tokios nebebus,
Nes užgeso liepsnojanti saulė.
 
Parklupau ir šaukiau, dvasios neraminau, –
Prigimties negaliu suvaržyti.
Aš tik menkas žmogus, tiktai menkas žmogus!
Man blankiausia žvaigždė tenušvyti.
 
Pasiliko tyloj mano balsas skardus.
Netgi aidu nelinko sugrįžti.
Būkim sau atviri – mes tiesiog per silpni
Šiam pasauly per amžius palikti.