Išeisiu į šešėlį
Kaip kasdien, kaip visada.
Išsiverš mano siela,
Nors tai ir bus didi klaida.
Mano siela ašarom ištikš ant popieriaus,
Mėlynu rašalu bus nuplauta.
O gal pradings tarp marmurinių kopijų,
Nes toj širdy nebuvo laukta.
Tu žiūrėsi į mane, į šešėlį,
Atsisukus atgal aš žiūrėsiu.
Suskambės varpas, sujudės gėlės,
Pašokęs vėjas man atneš vėsą.
Tu neįžengsi į šešėlį,
Į kurį aš pasitraukiau.
Aš nelaisva, bet aš kaip vėjas.
Kieno buvo šita pamesta kaukė?
Taigi aš vėl išeisiu į šešėlį,
Ten pasislėpsiu nuo savęs ir kitų.
Eisiu ten, kur mano svajos išėjo —
Tarp brėkštančių ūkanotų rytų.