Dienos linksmos,
dienos ryškios,
dienos pilnos šilumos,
o kad imtų jos sugrįžtų,
kaip nebūna, atgalios,
o kad imtų nusijuoktų
iš giliai,
iš pat gelmių,
ir būtis vėl atitoktų,
pasakytų — 
aš galiu,
aš galiu nuversti kalnus,
jūrą šėlti
taip priverst,
gyvata ant Viešpats delno
svaigtų it žiedai obels,
it puta
vandens baltutė,
sklidina
gaivos purslų,
mostelėjus it batutai,
imtų ošt vienu balsu,
ir sugrįžtum
į tą laiką,
kur tavieji traukiniai
dunda, rieda,
nesulaiko — 
ten, kur jaunas amžinai...