Žila galvon, velnias uodegon (1)
Nežinau, ką jam čia trūksta —
Sanis untras mėną dūksta:
Keikia valdžių, keikia orų,
Keikia man, kad aš nedora.
Šnypščia, kad neranda kelnių,
Kad sriuboj išviriau velnių.
Ir nors plikas kaip uknolis,
Mat plaukai jam valgunt stojas.
Ir taip urzgia visų dienų
Kaip šuva in menesienų.
Ainu kaiman in Agotų,
Palinkiu jai būt bagotai
Ir prašau maš kakių rodų-
Gal sakau menulis blogas,
Ar važiuoja saniui stogas.
A Agota kai pasake
Dūre kaip pirštu in akį:
Tu užmiršk menulį blogų
Durniau, turi kitų bobų.
Akurat gi, kitų dienų
Nuvynioja par rugienų,
Marškiniai žali kaip šienas
Skersai pilvų supermenas
Ir kuntapliai nuvaksuoti
Blizga saulaj kaip lakuoti.
A kitu dirvoną šonu, žiūriu
Šliaužia Ulijona.
Va matai ką seniui truką,
Va matai ką anas dūką.
Nupenėjau kaip bikuonų,
Būčiau davus sausų duonų.
Ale kurgi — tai šaltienų, tai katlietų,
Kad jam duntys išbyrėtų.
Nu dabar gyvate viena,
Grauši samanas iš sienų.
A tai tavo Ulijonai,
Gaidį in dungčiaus raudonų.
Ir kaleimas man babytei,
Nesadins gi pre Henytei,
A nukiš mani in narų
Par savaitį gausiu galų.
Ir gulės pre sania šoną
Kaip armota Ulijona.
Tai ataja man adina
Nėra kaip ir pavadina.