Ar šauksi nešauksi ir kojomis trypsi žemę,
gyvenimas žvelgs šykščiai tau į akis,
stiprybės, jėgų iš jo net lašo neišsemsi,
nykių žodžių neišgirs ir nieko nepasakys.
Žvarbus šiaurys ir šaltas gūsis pavasario vėjo
sustingdys kūną ir perkoš visas ląsteles,
negirdėjai — įspėjamasis dūžis čaižiai skambėjo,
o atklydusiais balsais naikinama tava savastis.
Tu jau negali išeiti iš seniai apibrėžto rato
ir dievulio dovanotų gilių minčių tik tau vienai
belikę trupiniai, kuriuos bandai paukšteliui berti,
pas tave dar neatskrenda juodieji krankliai.
Ir kodėl vis kažko trokšti, nepamesto ieškai,
o juk begalybė tik matematinei terpei skirta,
tad užpūsk ugnelę, švietusią tavajai kartai,
nes ji jau nešildo, kur tviska naujoji atžala.