Iš pat ankstaus ryto darbe pasirodęs Tadas Morkėnas jau berakindamas savo kabineto duris pastebėjo nedrąsiai besidairantį aplink vaikiną. Priėjęs šis prisistatė esąs stažuotojas Vidas Kazokevičius, paskirtas atlikti praktiką pas tardytoją Morkėną.
– Morkėnas – tai aš, – prisistatė paduodamas kolegai ranką Tadas.
– O aš tai jau supratau... – nedrąsiai prisipažino jaunuolis.
– Įdomu, įdomu, – nustebo seklys. – Dedukcija kaip pas Holmsą?
– Atvirai pasakius, ant durų kybo lentelė su pavarde, o koks vagis vargu ar jūsų kabinetą drįstų rakinti, – žėrė argumentą gabusis mokinys.
– Logiška, – šyptelėjo Tadas ir vyrai įžengė į „makulatūros cechą“. Taip kabinetą dėl nesibaigiančio tarnybinio popierizmo vadino tardytojas.
Patogiai įsitaisęs kėdėje Morkėnas išsyk pasuko prie reikalo:
– Deja, atostogos tau atšaukiamos, studente.
Suglumęs Vidas (kokios dar atostogos pačią pirmą darbo dieną?) čia pat su visomis smulkmenomis buvo pašvęstas į mūsų jau girdėtą vakarykščią istoriją.
– Viskas būtų lyg ir aišku, jei ne keletas „bet“, – reziumavo tardytojas. – Kas buvo tas nelemtas „parašiutininkas“? Kokį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino pseudosanitarai? Galų gale, kurių velnių prireikė vogti lavoną?!.
Mintis nutraukė sučirškęs telefonas. Morkėnas pakėlė ragelį.
– Žeimys? – nustebo Tadas. – Ne, netrukdote... Šioje byloje be liudytojų parodymų mes kaip ir be rankų... Ateisite dabar?.. Gerai, laukiam.
Kolegoms nespėjus susiurbti nei po puodelį kavos, pagrindinis bylos liudytojas jau stovėjo tarpduryje su iš anksto praverta bučiuokle.
– Gal tai nelabai svarbu, – pabandė „nuvertinti“ savo informaciją Žeimys, – tačiau ryte prisiminiau ant nukritusiojo rankos nupieštą tatuiruotę. Piešinyje ant inkaro vienoje pusėje sėdėjo undinė, o kitoje, atsiprašant, velnias.
– Kodėl „atsiprašant“? – nudžiugęs pašoko Morkėnas. – Juk tokią unikalią tatuiruotę galėjo turėti tik vienas žmogus – recidyvistas Antanas Meškauskas, pravarde Meška!
Uždavęs dar keletą bylai mažiau reikšmingų klausimų, tardytojas „auksinį liudininką“ palydėjo iki pat durų.
– Jei dar kas nors išlįstų iš atminties, mielai prašome užsukti, – pasimeilikavo Tadas.