Gyvenimui – į ausį,
Jis man – į paširdžius.

---

Aš kvėpuoju tavimi, gyvenime. Alsuoju nuo birželio nakties aromato sklidinų vėjo gūsių, srovenančių balzganai žydromis bronchų  šakutėmis.

 Aš girdžiu tave, gyvenime. Žengiu į pilnatį, pakibusią virš seno kapinyno dūlėsių, prisėdu šalia nepažinto brolio guolio ir klausausi – taip kalba tyla.

Aš liečiu tave, gyvenime. Glostau šilkines laužo liepsnos rankas – šiluma beldžiasi į kūną, sielos durys pravertos. Šypsosi rankos, šypsausi ir aš.

Aš regiu tave, gyvenime. Braukiu delnu per švelnų kailį, saulėlydžio simfonijos vizija smaragdinėse benamės katės akyse.

Aš dainuoju tau, gyvenime. Saulėtą šeštadienio rytą kartu su bevardžiais balandžiais, tvarkinga eilute sutūpusiais apleisto namo balkone.

Aš šypsausi tau, gyvenime. Lietaus persmelktais rūbais nešama vėjo leidžiuosi nuo šlaito, tolumoje girdėti skardus vaiko juokas.

Aš myliu tave, gyvenime... Bet kas taip skaudžiai spraudžiasi peiliu man į širdį? Liepsnos ranka išbadė akis, balandžiai užtroško nuo asbesto dulkių, benamę katę užmėtė akmenimis kitados skardaus vaikiško juoko savininkas... Guli rainoji negyva baloje, nebetransliuoja saulėlydžio simfonijos smaragdinės josios akys.

Rubinu tviskantis lašas krenta į auksinę gerklę, sidabriniai dantys palaimingai sminga į ranką. Dabar viskas juodai raudona. Bet aš šypsausi.