II

Apie šį nelaimingą atsitikimą tardytojas Tadas Morkėnas sužinojo tik po kelių valandų. Ir visiškai atsitiktinai. Mat vienas smalsus tame nuotykyje dalyvavęs vyrukas, Jokūbas Žeimys, panoro iki galo likti smalsiu ir pasidomėti nelaimėlio likimu. Belieka tik spėlioti, kokį tūrį ant Jokūbo kaktos užėmė išsprogusios akys, kai kitame laido gale išgirdo atsakymą, jog tądien su sunkiomis traumomis į ligoninę niekas nebuvo pristatytas! „Lavoną pavogė!“ – žaibiškai sumetė Žeimys ir nedelsdamas apie tai informavo „organus“. Štai šita skurdi informacija ir pasiekė Morkėno ausis.
Tardytojas į įvykio vietą prisistatė tuoj po praūžusios liūties, nuplovusios visus keisto įvykio pėdsakus. O ko nepadarė liūtis, baigė katilinės kiemsargis, žiaugčiodamas sušlavęs ištaškytas smegenis ir kažkodėl sumetęs jas į klozetą bei nuleidęs vandenį. Gi kraujas nuo asfalto taip pat subėgo į kanalizaciją. Taip iki galo ir nesuvokęs įvykio prie katilinės sekos, tardytojas nusprendė pirmiausia turįs namuose aplankyti liudininką Žeimį. Tadas tikėjosi susisiekti su kitais šią nelaimę regėjusiais Jokūbo bendradarbiais, o be Jokūbo šitai padaryti atrodė gana keblu. Be to, reikėjo veikti „karštomis pėdomis“.
– Tai kas gi įvyko prie to nelemto kamino? – mandagiai pasisveikinęs ir įsitikinęs, kad bendrauja su reikiamu asmeniu, pasiteiravo Morkėnas.
Vyrukas smulkiai atkūrė, ką buvo matęs savo akimis.
– Žnegtelėjo kaip koks prinokęs arbūzas, – vaizdžiai pridūrė jis. – Gyvas tikrai neturėjo likti – juk ši-i-itoks aukštis! – Žeimio netrumpos rankos tarsi nupiešė žvejo sugautą ir už nasrų iškeltą ryklį. – Bet kurgi dingo kūnas? Juk nesuvarys į kokius kotletus ar dešras?
Mintyse įvertinęs Jokūbo juodojo humoro „talentą“, Tadas taip pat juokais pastebėjo, jog sanitariškai nepatikrinta mėsa į apyvartą neleidžiama. Tačiau jį graužė pirmasis Žeimio užduotas klausimas – kur dingo lavonas? Iki vėlyvaus vakaro jis dar vaikščiojo pas pagrindinio liudininko nurodytus kitus įvykio dalyvius, tačiau nieko naujo nepešęs patraukė namo. Pakeliui primetė, jog Lietuvoje gali dingti daug kas, bet tik ne visų regėtas lavonas.
– Atrodo, Deividas Koperfildas čia niekuo dėtas, – pasiekęs lovą panosėje sumurmėjo tardytojas ir prisiminęs patarlę, kad rytas už vakarą protingesnis, nugrimzdo į sapnų karaliją.