​Musės ne kaip, o iš tikrųjų, akis išdegusios 
Nuo taško A iki Nežinia kur zvimbia. 
Ir joms ne kryptis, o greitis tik galvoje inkorporuota. 
Ateina va pavasaris, ir su išsprogusia kuoka 
Tau per puodynę smagiai vožteli, 
Kad net žalia pasidaro 
Ir įsivyrauja ten praamžis vakuumas. 

Ir visos brandžios mintys į žemę gumbuotą nepastebėtos susisėja. 
Tik išdygt joms vargu ar lemta šį semestrą. 
Gal išlesios jas varnėnai ar kitos baltojo triukšmo mašinos. 
Bet ir vėlei josios neišvengiamai suguls į dirvą. 
Ir išaugs gal koks... lazdynas. 
Ir diedulis nupins bobulei krepšį, 
Kad ta ašarota ranka vaikaičiui jį tiestų, 
O šis padėtų į rūsį pelyti. 

Celsijus, begėdis, palaipsniui visas literas į juodą dėmę sulydo, 
O juodos dėmės, ne juodos skylės – niekam nerūpi. 
Dar paima už ausies, tįsia. Ir reikia daug valios, 
Kad neištįstų pro langą, tik pro duris. 

Merginos kasas tik leidžiasi, leidžiasi. Pasileidėlės. 
O tos kasos įkyrios, aplink akių obuolius vyniojasi, vyniojasi, kol čiaudėt pradedi. 
Pavasarinė alergija, sako. 
Žiedadulkės, sako. 
Taip taip, mieli išminčiai, žinoma. 

O tas baltas triukšmas pro vieną ausį įeina, pro kitą... 
Ne! Įstrigo! Daktarą! 
Ir būni apstulbęs, kaip akmuo išdygęs lauke po žiemos. 
Rods, ištisus šimtmečius sunkus gruntas įmūrijęs laikė, 
O kielė tą amžiną įšalą galingu spyriuku į šipuliukus maltele sumalė. 

Vėl žemė savo kvapą senoj spintoj stiklainiuky atrado, 
Sustirusia ranka negalėjo atsukti. 
Bet pavasaris, mandagus jautrus jaunuolis, 
Pasiūlė mokamas paslaugas ir vėl skaniai, 
Kaip naujagimis kūdikis, oras aromato pritvinko. 

Smegeninėj naujinį ilgai atidėliotą teko įdiegti. 
Automatiškai RGB režimas įsijungė, nors Greyscale buvo ekonomiškesnis... 
Ir galvoju, į gera čia? 
Bet reikia juk bent kartą per metus sistemą perkrauti...