Saulė jau antra diena savo negailestingais spinduliais žnaibė ištroškusią žemę. Miesto pakraštyje, ties autobusų stotele, susibūriavo grupė televizorių gamykloje ką tik darbą baigusių žmonių. Už gero puskilometrio nuo stotelės – plyname lauke – tarsi koks monstras styrojo miesto katilinės pastatas su aukštu kaminu, iš kurio vinguriavo šioks toks dūmelis. Aišku, katilinė dirbo ne butų šildymui – trisdešimties laipsnių kaitros ir taip buvo per akis – tiesiog miestui reikėjo karšto vandens. Niekas iš stotelėje lūkuriavusių negalėjo stebėti, kaip kitoje nuo stebėtojų kamino pusėje tarp plytų įmūrytomis geležinėmis lipynėmis į viršų kopia žmogus su kažkokiu nešuliu.
– Žiūrėkit, kur kvailys užsiropštė! – suriko viena moteriškė, kai vyro siluetas pagaliau pasirodė kamino viršuje. Visų žvilgsniai pakrypo į tą pusę.
Tačiau žmogysta, apėjusi kamino žiedu ratą, vėl išnyko. Bespoksantys jau pamanė, kad kažkokio drąsuolio atrakcionas baigtas, kai po minutės ta pati figūra netikėtai vėl išniro visų akyse. Staiga ji lyg ir susvirduliavo, prarado pusiausvyrą ir, visų didžiuliam siaubui, ėmė kristi žemyn iš dangoraižio aukščio statinio. Tą vaizdą lydėjo siaubingas nelaimėlio klyksmas, čia pat perrėktas autobuso laukusių moterėlių.
Pirmieji atsipeikėjo vyrai, tekinomis pasileidę katilinės link. Jie bėgo per dar nesutvarkytą aplink katilinę statybos aikštelę, mindami purvą ir suprakaitavę, pamiršę besaikį karštį, – kol pagaliau pasiekė kitoje statinio pusėje buvusią asfaltuotą aikštelę. Vaizdas, kurį pamatė supuolę žmonės, buvo ne iš maloniųjų: aplink visu ūgiu į blyną išsitiesusio vyriškio suglebusį kūną telkšojo didžiulis kraujo klanas, o netoli beveidės statybininko kepure uždengtos galvos mėtėsi ištaškyti smegenų gabalai. Neišlaikę tokio reginio, kai kurie smalsuoliai nusisuko vemti.
Netikėtai iš už katilinės kampo išniro lengvasis automobilis. Privažiavęs prie aukos, jis sustojo; iššoko du gal trisdešimties metų jaunuoliai.
– Greičiau į ligoninę! – šūktelėjo už vairo sėdėjęs trečiasis. Vyrukai greit čiupo gulintįjį ir grūste įgrūdo krituolį automašinon; ši staiga rovėsi į gatvę ir nurūko miesto link.
– Į kokią ligoninę? – ironišku žvilgsniu palydėjęs burbtelėjo vienas iš atskubėjusių smalsuolių. – Greičiau į lavoninę...