Ir tebūnie viskas puiku. Parašykime eilėraštį žaizdelei, kurią jauti lėtai ir įkyriai šąštant. Žinai, kad ji jau tuoj megs įgrystantį bakterijų ir sukrešėjusio kraujo tinklelį ant savęs pačios. O kaimynas, užuot gėrėjęsis narsiąja žaizdele, spręs globalinės reikšmės uždavinius, kurių tema - diferencijacija.
- Intelektualu,- tu pažnibždėsi jam į ausį.
Ir vienintelė tavo viltis bus nutraukti grežiojimąsi į tą varganą limfos ir kraujo krešulį. Tu juk puikiai žinai, kad nė vienas iš jų neduos nieko garbingo Jai. Nepasidalysią jie ir su tavimi niekuo. Net ir Negrįžusiajai teliks tik šašo liekanos ant sprendimų sąsiuvinio lapo, kur iš tiesų bus tik didingos frazės ir aukštesni planai...