Su savim kada turto nesineši

Tu kalbi taip liūdnai - 
Su savim tarsi viską išsineši.
Tai, kas buvo kadais,
Juk žinia, kad neduota kartot.
Praeitis..Ateitis...
Tai nėra tarsi pliusas ir minusas.
Amžinam kitime
Ieškom dėsnių, ramybės, tvarkos,
Pastovumo - kažko,
Kas būties pamatų neišklibintų,
Kai ištvert privalai
Ir karus, ir badus, ir skriaudas,
Ir sistemų kaitas,
Kada slibinas gimsta iš slibino,
Išsižiojusio ryt, atsiplėšt
Ar nuodingais nasrais atsikąst.
O dabar, kai krauju
Išmaitinti vaikai ir valdingi vampyrai,
Sieloj tiek nevilties,
Kad priverktumei jūras, marias.
Suskaičiuot net sunku,
Kas pakito, sunyko ar mirė -
Lyg išdavę visi
Vienui vieną paliko tave.
Liudyk, šauk, neišnešk
Su savim į Anapus to turto,
Kur per metų metus
Po kruopelę, po lašą rinkai.
Nesupyk, kad kažkas,
Kai prisnūsti, aršokai papurto - 
Tie, kas nori išlikt,
Savimi užsimoka už tai.
Tiek būties atspindžių!
Išsinešti į Ten nieks negali.
Išsakyk, išraudok,
Ką po akmeniu gaila padėt.
Naivūs, drąsūs, jauni
Nuo duotų galimybių apsalę.
Pasakyk, ar seni
Tiek temoka - niurnėt ir liūdėt?
O rimtis? O šviesa?
Giliamintiškas žvilgsnio taurumas?
Aureolė žila
Spinduliuoja nauju sidabru.
Neapverki savęs - 
Lai kitų šita priedermė būna,
Nors pasaulis gražus
Ir palikt jį išeinant graudu...
 
Nijolena