Degė tik kelios budinčios lempos. Scenos viduryje tirštoje prieblandoje šmėžavo siluetas. Atrodė, kad tolumoje skambėjo tyla ir švelniais akordais draskė mintis apie nieką. Vos ėjo įžiūrėti, kaip jos putlios lūpos apkabino seną draugę ir dar vienas žiburėlis nušvietė jos šviesius plaukus. Gilus atodūsis, dar vienas, ir kartu su dūmais išsiveržė:
— Ar jūs čia? Ar tu čia?

Niekas neatsakė.

   Reikėjo kitokios perspektyvos, reikėjo daugiau šviesos, bet nebuvo nieko, kas galėtų pagirdyti baigiantį užtrokšti žmogų. Už kulisų pasislėpusi kėdė tyliai meldėsi, kad jos nepastebėtų. Kėdei nepatiko, kai ant jos sėdi ir į ją prakaituoja. Siluetas sumažėjęs šildė scenos grindis. Pelenai be garso sklendė oru ir ieškojo nusileidimo takelių. Lūpos godžiai gaudė orą, o šis kaupėsi plaučiuose, kad trumpam padovanojęs gyvybę išsiveržtų lauk:
— Tu supranti, kad aš čia tik dėl to, kad vis dar laukiu tavęs? — Akių kampučiai pradėjo virpėti. — Mano pažadėtoji gimtinė ir namai pasidarė per daug šalti ir atgrasūs. Žmonių kalbos pradėjo skaudinti daug labiau nei amžinas ilgesys. Tu turbūt nesupranti.

Aidas kartojo paskutinius jos žodžius.

   Sunkiai pakilusi, ji nusviedė žiburėlį į tamsiausią kampą. Reikėjo šilumos — gaisro, atomazgos, reikėjo norėti numirti. Kojos nešė link bedugnės krašto — ten, kur žibant šviesoms gausybė akių ieško stebuklo ar tiesiog apatiškai žiūri į nesuprantamus vaidmenis. Nuleidus galvą buvo galima išgirsti, kaip iš septinto dangaus rato mirę keistuoliai linki sveikatos ir tarškina stiklinėmis. Ji gaudė orą, gaudė dulkėtas, pasenusias tiesas, kurias anksčiau, kai viskas buvo daug tikriau, išmintingi žmonės dalino jaunoms sieloms:
— Aš! — Akyse žaižaravo piktos ugnelės ir suspausti kumštukai grūmojo praeities šmėkloms. — Taip, tai aš. Ta, kurios jūs niekada nepastebėdavote, kurią bandėte skandinti, žudyti, prievartauti. Ta, kurią valkiojote po laumių daubas, slėpėte tvartuose ir kartais, tik kartais be apgaulės mylėjote.

Net užmerktos akys nesugebėjo apsaugoti nuo pasaulio.

   Kėdė nesuprato, kaip atsidūrė viduryje ant seniai užrūdijusio ir nebesisukančio scenos rato. Basos pėdos glamonėjo jos apšiurusią velvetinę galvą ir balansavo ieškodamos sekančio laiptelio aukštyn. Nebeliko nieko kito, ir taškas. Ji pagaliau šypsojosi, o tarp pirštų kaupėsi lietaus debesys. Viskas atrodė daug šviesiau. Su lengvu trenksmu nusileidusi ant medinių lentų, ji pradėjo sukti ratus. Staiga susipynusios kojos privertė nusileisti į žemę, raudonai nuspalvintų lūpų kampučiai vis dar buvo pakilę į dangų:
— Vis dar čia, tavo motina, tavo sesė ir tavo nepažįstamoji. Aš žinau, kodėl tu netiki, nes aš pati niekada netikėjau, tavo ilgesiu, tavo... — Žodžiai užstrigo. Burnoje susikaupęs seilių kamuoliukas prarijo garsus ir nusprendė, kad kartais geriau yra nepasakyti nieko nei pasakyti viską. Ištrūkti sugebėjo tik dar vienas, paskutinis garsas. — Kur?

Vis dar niekas neatsakė.