Sudėliojau tave iš šalpusnių nektaro geltonio
Atšvaitais sidabriniais ant žydinčios pievos pakloto.
Paryčiais vėjas pažadus tavo šilais išnešiojo,
Juos surinkti skubu akimis per pašvaistes miglotas.
Mano vakaro vizija blanksta ir netgi apanka,
Negaliu susižerti į nuotaiką vakaro šėlsmo.
Neįstengia užgriebti rytojaus nurimstančios rankos,
Nežinia, ar paliesti delnais mėnesieną galėsim.
Sparčiai trupa sekundės ir byra į properšas laiko,
Nejauku pro miglas čiuopti tai, ko visai nesimato,
Tik džiugu, kad atskilęs akmuo į tave nepataiko.
O naktim vis rečiau vienumos šiurpuliukai nukrato.
Tu šypsaisi, kai tyliai šalpusnių nektaru nulyja,
Atšvaitais sidabriniais ant mėlyno vakaro delno,
Lyg kačiukai akli apgraibom susiglausti nebijom,
Aušta rytas ir sodžiuj gandrai taip aistringai kalena.