Atvirame pasaulyje  atviros sienos,
atvertos durys ir žmogaus siela atvira —
ankstų rytą, aušroje suspindi žara...
Norėtum užkopti ant aukšto kalno
pasveikinti auksinės aušros, iš pievų
delne parsinešt lašelį sidabro rasos...
Ten pasitiktų buvusio pasaulio atviri langai,
po nakties dunksančio akmens vėsa,
aušrinės žvaigždės nykstantys takai,
artojo ariamos žemės kvapo trauka.
Atbundančios gamtos aidai — arimuos,
paukščių klyksmas — iš toli atskubėjai,
atvertos širdies, skaudus sielos šauksmas
susilietų su prarastos gimtinės vėjais.
Deja, tavieji lūkesčiai nepajus rasos lašo,
neregėsi kylančios saulės spindulių,
neatrasi prigimties pojūčio, kuris alsavo,
negirdėsi čirenančių vyturių ankstyvų.
Lieki ten, kur esi, su širdyje atvira žaizda,
skambančiam pavasariui atėjus, viziją regi —
viskas tolumoje — ten ir praeitis tava.