Neberkit žiedlapių ant tako, dar nereikia,
Lai akys mato juos aukštai aukštai,
Juk, rodos, neseniai gležni žiedeliai skleidės,
Atgijo ilgesy megzti sapnai.
 
Ar vėlei teks į praeitį gramzdinti
Akimirką šviesiausią iš šviesių,
Ir nebeleis išsaugoti, apginti
Pavasario gražiausių valandų?
 
Žinau, dar niekas metų virsmo nesustabdė,
Neprivertė skubėt ar eit lėčiau,
Tik šiam žydėjimui, kai laikas skyrė pradžią,
Kartu ir prierašą — pabaigti jau.
 
Einu. Į plaukus krinta šiltos snaigės,
Kitos priglunda žemėj ant žolės.
Šaukiu — neberkit žiedlapių, nereikia,
Kas ievą be žiedų šlaite mylės!