Duryse šnaresys vėl virsta į nežinią,
Kuždesio nuotrupom beldžias į sąžinę,
Ant pečių laiko uždėtą leteną
Lyg paramą, laikrodžių genamą...
Durys be užraktų, vėtrų išderintos,
Gūsių užgrūdintos, bet neįkandamos
Supas ant vyrių tarsi uždaromos.
Vinys tik kalamos, erdvės — nematomos.