Mano akys – lyg neužmirštuolės –
Mena veidą, kurs seniai nutolęs.
Laikas puslapius vis pildė, sklaidė...
Metai gi – ir tavo bruožus keitė!
O vis tiek smagu save klaidinti...
Kas pajėgs nepamirštą atimti?
Maga prisimint jaunystę mūsų...
Gal ji grįš, galusodėj kai būsim?