„... vakar taip lijo... klausiausi kiekvieno lašo skambėjimo į langą...
norėjau išgirsti melodiją... apie mus...“ (Iš Jo laiško Jai)

Allegro
 
Laimingas, veržlus
                    jaunasis Lietus
vaivorykštę tiesia į žemę,
juoku jo skardena šiltasis lietus
ir žiedą pavasario kelia;
ir bunda raudona, ir bunda žalia
ir skuba geltona puriena miške,
atgyja diena
ir žemė su ja,
svaigina dangus
ir švyti spalva.
 
Padykęs jaunuolis
kvatoja linksmai,
kai vaikosi čiurkšles
gaiviąsias vaikai,
kai žemė tik skleidžia
puošniuosius žiedus, —
jo juokas ir griausmas, ir blizgūs žaibai
pavasario šventės yra pranašai.
 
Lietus tai skardena
linksmom natomis,
tai kviečia vaivorykštę
žaist spalvomis;
maža basakojė balta suknele —
mergaitė —
kvatodama taškos jame, 
ji lūpomis gaudo vėsiuosius lašus,
ir jaudina širdį jos juokas skambus.
 
Stebuklą išvydęs jaunasis Lietus
atsargiai vos apglobė josios plaukus
ir švelniai jos veidą  jis vilgė rasa,
jos baltą suknelę, jos kojas nuogas...
 
Staiga užvaldytas
pirmųjų aistrų
purslavos ir taškės,
lietavo ratu;
jo buriantis šokis
skambės ir skambės
ir baltą mergaitę
pašokti pakvies.
Ir tango Lietaus, dar toks nedrąsus,
lyg trapų stebuklą ją veda taku,
kurs  tvino tikėjimu vienas kitu,
kur meilė — tikra,
               kur jų širdys — kartu.
 
Sonatoj Lietaus — šviesoj slėpinių —
pažino jie laimę — mylėjo — abu.
 
Andante
 
O sodas žydėjo, ir sviro žiedai,
apsunkę nuo meilės verdenės,
o sodas apstulbęs nuščiuvo ilgam
jaunus palaimingus pamatęs;
o sodas alsavo šventa paslaptim,
ir saulė grožėjos jų meilės rimtim,
ir biro žiedai deimantine rasa
į žolės smaragdų paklotą;
žaibų spinduliai vėsioje tyloje,
kregždutės plazdeno tyliai pažeme,
jazmino karūna palinko virš jų
ir tvino jo kvapas puošniajam sode...
ir paslaptį uždengė  rūko banga...
 
Ir meilės stebuklą regėjo jisai:
Lietaus glėbyje — melsvoje tyloje —
jaunutę mergaitę šlapia suknele
pakėlusią veidą į žiedus...
 
Ji lūpomis lietė baltuosius žiedus
jos liaunąjį kūną glamonėjo Lietus, —
abu vienas kitą mylėjo;
ir meilė švytėjo jaunų akyse,
ir laimė gyveno senajam sode,
svaigino mergaitę balta suknele,
pasaulis šviesa spinduliavo...
 
Nuščiuvo lietus —
                         tai šventa  palaima
jam meilė mergaitės, lemties pašaukta,
nušvito gyvybės ir laimės prasme;
baimingai ją lietė lyg žiedą gėlės,
ir perlai byrėjo lietaus debesies,
dabino jais mylimos kūną...
jo meilė sroveno dosnumu širdies
tarsi malda — amžinumui.                                         
 
O judviejų laimė — naivi ir šviesi,
tikėjo pasauliu — stebuklo lemtim,
pamiršo pavydo juoduosius kėslus,
pamiršo į sodą užvert vartelius...
 
Jiems buvo taip gera alsuot Lietumi.
Jie buvo laimingi. Ir artimi.
 
Finale
 
Perkūnas išvydo!
                          Laimingus abu!
Jis nemylėjo!
                          Jam buvo baisu!
Tamsusis pavydas aptemdė akis,
ir nutvieskė sodą jo keršto ugnis!
Turėjo jis žaibą —
                         juo kirto skaudžiai,
ir baltą suknelę nudažė juodai.
 
Pasislėpė saulė ir spalvos su ja,
atskriejusios vėtros ūbavo sode
po langu tamsiuoju, —
                        kur buvo šviesu,
kai meilė gyveno, kai buvo kartu...
 
Ir slėpės Perkūnas  juodam debesy,
jis — nuožmėjo, jį baimė karti
vis graužė ir graužė...
Jam laimės — nebus, —
jis tai žinojo! Sunaikinti visus!
Kas žydi! Kas myli! Kas šviečia spalvom!
Kas tiki ir meldžiasi meilės švieson!
Tegul visada čia raudoja audra
Ir daužos į tamsųjį langą...
 
Ir meldėsi sodas akloj nevilty,
be žiedo, be grožio, slėpiningoj nakty,
iškėlęs juodąsias šakas į dangų!
 
Prisikėlė Lietus — ne lietus, o audra!
Perkūnas — šešėlis!
                        Tai — baimės jėga!
Ir lūžo kamienai,
                        ir krito tamsa,
kai viesulu kirto
                        jo sielos kančia, —
kada jis pamatė,  kaip kenčia jinai,
patamsių gaivalo sudarkyta.
 
Balta jos suknelė — juodam debesy,
pasauliui ji skelbia — brangi atmintis,
ir vaikas brangus, ir žiedas gėlės,
tai — nemirtinga, tai — meilės prasmė;
ji su tavim, Lietau, tu žinai. —
— gyvybė ir meilė — yra amžina.
Ji liks su tavim, mergaitė balta, —
visada ją regėsi lietaus šviesoje;
vėl žemė žydės,  ir varpas skambės
Prisikėlimą…
 
Jų meilė srovena šviesa amžina,
gyvybės šaltiniu ir gėrio jėga,
ir sielos stebuklu — mergaite —
balta suknele.
 
Dabar Lietus — stiprus ir galingas,
jo Meilės jėga —
                       juodajam gaivalui pražūtinga.
 
Jis viesulu juodąją spalvą — nuplaus,
jis žemę — palies,
                        baltą spalvą — pašauks,
vaivorykštės žiedu — gyvybę prikels
ir Dieviškos Meilės
                         palaimą — paskelbs.
 
2014-04-30