Štai vėl jaučiu tą gaivų vasaros kvapą,
Užuodžiu šį vėl svajingą vėjo ūžesį,
Su kuriuo guldome praeities bėdas į kapą
Po vienišo ąžuolo šaka nulūžusia...
Tik kažin koks nerimas, kažkoks liūdesys
Pripildo ir apsunkina mano krūtinę...
Vargu ar kas žino, koks tas nežemiškas ilgesys
Į taip jau sujauktus jausmus įsipynė?
Nesuprantama ši vasaros skaidrios nostalgija,
Manyje pasėjusi dar vieną naują rūpestį...
Tarsi kažką turėjau, bet senam užpečky liko pamesta...
Tarytum užmiršta ir pamesta andai gija,
Turėjusi šiandien širdyje kažką susieti,
Bet, deja deja, vargiai pajėgusi suspėti...