Dovana
Tau turiu dovanų —
Du dešimtmečius savo vienatvės,
Įkyrios graužaties,
Atminimų kaitrių kibirkščų,
Nieko itin brangaus,
Ko nebūtum regėjęs ar matęs,
Kas galėtų nublėst
Tik dėl to, kad dažnokai liečiu.
Visa šita manta
Dar lombarde nebuvo įvertinta —
Ką parduoti nėra,
Kiek naudingas vos drungnas glėbys?
Nei žvangės, nei čežės,
Jei turėsi pastovų ką, artimą,
Kas pašvies tamsoje,
Kas nelaimėj parems, palaikys,
Kas šėlios ir gedės
Ar pasiūlys puodelį karštimo,
Kas prieis su žvake
ir baidys tavyje košmarus?
Nežinai, kaip ir aš,
Kol savęs begailėdamas rymai,
Ir lemties dovanų neįleidi į savo namus.
Išpakuok, aš jau čia.
Palydėkim atslinkusį debesį,
Pasisėkim vilčių
Į garuojančias minkštas vagas.
Po kiekvienu lapu
Ne po boružę — šypseną slepiasi.
Nuostabi ta būtis,
Kai įvardiji ją „kažkada“..
Ir nėra valandų
Nei sezonų pilkų, nei liūdnumo —
Išsisemt nuo kalbos,
O po to prisipildant tylėt.
Kur vienatvė, mirtis, neviltis
Ar tarp sielų atstumas,
Jeigu nori priimt, prijaukinti
Priglust, suturėt?