Scena visa pilnai užkrauta nesuprantamais nešuliais, krepšiais ir tuščiais stikliniais indais. Ant sienų kabojo didelės ir mažos girliandos. Vidutinio dydžio girliandų nebuvo, nes vidutinybėms mūsų idealiame pasaulyje nėra vietos. Scenografijos autorius prie viso šito stebuklo dar pageidavo gyvo rožinio drambliuko, bet deja, deja, tie nieko neišmanantys gyvūnėlių mylėtojai šitokį žestą būtų pasmerkę. Civilizuotos šalies problemos ir trumparegystė visada smukdė genijus. Viduryje riogsojo stalas, kurio dydis svaigino, aktoriams reikėjo specialių keltuvų, ant kurių jie pakildavo į viršų ir įsitaisydavo krėsluose, pastatytuose ant variu kaustyto stalviršio. Žiūrovams iš salės aktorių beveik nesimatė. Žiūrovai savo prigimtimi yra neišprusę, vaikštantys teatro šelpėjai, todėl nusipelnė tik girdėti balsus — matymas buvo daug, daug brangesnis.

— Kalė durnius pinigėlį ir svaigino smegenėles. — Tokie buvo pirmi spektaklio žodžiai. — Prisigėręs spardė sienas ir galiausiai apsivėmė.

   Spektaklio žanras buvo nesuprantamas, balansuotas labiau miesčioniškai kaimietiškam skoniui, kai pigūs juokeliai virsdavo pompastiškomis kalbomis ir nesuprantamomis veiksmo gijomis. Moderniosios kultūros užuomazgos pavirto į nesibaigiančius šauksmus ir šokiravimo paieškas. Tačiau, kaip ir visa, kas yra brukama iš kiekvieno kampo, tai buvo tik nuobodi rutina. Muzika salėje garsėjo, spengė ausyse ir nebebuvo galima suprasti iš viršaus sklindančių dialogų. Žiūrovas turėjo sudėti taškus ir susigaudyti, kad tai buvo ne specialiai pramanytas kankinimo būdas, o jų pačių sąžinės šauksmas, visa griaunantis suvokimas, kad jie visi iki vieno yra mirtingi.

— Jūs čia susirinkote išganymo. — Staiga nutilus muzikai pasigirdo iš salės galo. — Jūs atėjote pamatyti paskutinį spektaklį savo gyvenime ir daugiau jums nebetrūks nieko. (Pauzė) Na, nebent grįžus namo pažiūrėti spalvotuose ekranuose, kaip beždžionėlės mėto fekalijas vienos kitoms į veidus.

   Kuo mažiau yra ką pasakyti, tuo daugiau viskas yra užkraunama spalvomis, statiniais, daiktais. Apgaulė, deja, ne visada suveikia. Minioje atsiras vienas vienintelis, o jei pasiseks, ir keli, kurie, numetę gėles ant žemės, tiesiog išeis lauk. Ne, sunkios temos yra nesuprantamos publikai, o tuštybės dangstomos auksu. Už nugaros liekantis vaizdas virs prisiminimais ir kartais primins gyvenime, kas iš tikrųjų yra vertinga.

— Tylos, tylos, tylos! — aidėjo nuo stalo viršaus. — Pakaks mus laikyti mažesniais nei mes esame, jūsų sutrūniję popieriaus lapeliai nesuteikia jums teisės vaidinti Dievus.

   Kulminacijoje stalas pradėjo svirti žemyn, grėsmingai riedėjo tušti krėslai ir su beribe jėga viską traiškė savo kelyje, stiklo duženos skraidė po sceną ir taikėsi ištrūkti į salę. Panikos akimirka — pagrindinis režisieriaus sumanymas. Nebuvo svarbu aukos, svarbu buvo likti nepranoktam ir nenukopijuotam. Visi, kas sėdėjo pirmose eilėse, nusipelnė bausmės — nes neišmanė, kurioje vietoje ir padėtyje yra geriausia stebėti spektaklį. Kai akimirkai stalas palietė grindis ir virpulys nuaidėjo per pasenusias sienas, laikas pakibo beribėje erdvėje ir baimė susimaišė su euforija — stojo aklina tamsa.