Einu sau švilpiniuodamas kaimo gatvele, žiūriu – gi kaimynai ne juokais pykstasi. O jų šunėkai irgi dantis šiepia, vienas į kitą akimis žaibuodami.
– Vyrai, – bandau raminti, – konfliktus reikia gesint civilizuotai, o ne kaip jūs – kauptukais apie savo praplikusias ir pražilusias ropes mosuodami. Kaipmat paaiškinkit, kame nesusipratimo šaknys?!
– Tuoj mes kaip paaiškinsim tavo ropei savo kauptukais! – įsiuto kaimynėliai, bet kiek apsiraminę pasiaiškinimus vis dėlto pateikė.
Pirmas prabilo Gervazas:
– Tu įsivaizduoji? – sako. – Jo šuva vos ne kasdien nuo lenciūgo nutrūkęs baigia mano bulves nukast!
– O ko taip? – perklausiu.
– Taigi šuo amžinai neėdęs, Tas šmikis, – dūrė pirštu į kaimyną, – vargšą šunelį badu numarint nori, savo pensiją pragėręs.
– O tu kuo geresnis, pijoko šmote?! – židiniu įsiplieskė Anupras. – Vos spėju virtus kaulus savo Sargiui numesti, kaip tu viesulu atlėkęs juos pervirimui pavagi. Amsius nė ausim sukarpyt nespėja, tik tavo padus tepamato! 
– Nereikia mėsom aplipusius numest! Aš juos kaip labdarą pasiimu. Arba kaip kompensaciją už nukastas bulves. Gali nors ir į teismą paduot – mano liks teisybė.
– Ir paduosiu! – dar labiau pasišiaušė Anupras. – Už du su bendrovės traktorium pervažiuotus kopūstus, kai pietums buvai grįžęs! Du iš trijų pasodintų!! Trečdalį derliaus pražudei! Vos ne septyniasdešimt procentų. Už tas sėklas Marcei dvi čierkas dratinės įpyliau! Norėjau padangas pradurt, ale kad apėjęs niekur jų neradau – kaip kitaip, lyg tyčia traktorium vikšriniu tarsi atspėdamas atžirgliojai. O kiek kopūstienės iš tų dviejų galvų man būtų nuvirę?! Galėjau net ir tavo šuneliui iš kopūstkočių pritaisęs delikatesų pašert. Nebūtų tada bulvių kleptomanu tapęs...
Kad jau iki teismo kalba priėjo, nuspendžiau, jog mano misija baigta. Juolab reikia užkandai prie naminukės pernykštę ropę išsivirt. Nesėdėsi juk savaitėmis neėdęs!

Voldemaras Zacharka