Kvietimas idilei
Klausyki, Ievos dukterie.
Kamuolinių balandžio debesų kalnai
Nulijus, – vaivorykščių viršūnės, mėliai,
Ultramarino tamsūs bruožai –
Vis mano lūkesčio spalva.
Lyg žirgas vėjy, ilgiausiais karčiais,
Uolos viršūnėj,
Iškėlęs galvą alsuoju tas spalvas.
Toks mums pasaulis.
Žemai ganyklos.
Į žvaigždes ten žvalgėmės, nustebę gyviai,
Ten saulės tarpome rate.
Paskum užslinkdavo rūkai.
Jais slinko tarpstantys vilkai.
Jie kibo, spardėm juos. Sala
Švytėjo – debesų uola.
Aukštyn ir tolin.
Skeveldros žyra tamson kanjonų.
Žemės šešėly žiebias žvaigždės.
O tarp miškų ūkuotų
Namai, nakvynė neilga.
Tu paukštė rausva nuo žaros.
Plauki greta ar brėži kelią
Viršum žemynų žiburių.
Trobelę
Galop matau, kur po slenksčiu
Ramybės lobis. Pro duris –
Ant girių gęsta mėlynai
Balandžio debesų kalnai.
Už kero ašaros vilkų.
Užu skobnies siauta vaikų.
Šalimais Gulbė su Lyra
Nakty, o už nakties aušra.