Mano laikrodžio gegutė




Gegutė padėjo kiaušinius

Nepatikėsite, bet faktas. Snapu nusikapojo ją tvirtinusį geležinį įtaisą ir kiaušinius, kai manęs nebuvo, padėjo po pagalve. Nebūtų gegutė – kad tik į svetimą lizdą šiltai pakišti! Matyt, teks suvalgyti, nes ji, zaraza, vis tiek neperės. O aš perinti irgi neturiu laiko – reikia prie kompiuterio sėdėti. Žinoma, galėčiau juos po užpakaliu pasikišti bekiurksodamas prie to kompo, tik bijau, kad manieji kiaušiniai nepasektų kvailu pavyzdžiu iš lukšto išsilupti. Be to, ir alimentus tektų prisiteisti – argi aš privalau vaikus dykai išlaikyti? Grūdai irgi kainuoja.

Gegutė parsiskraidino sugyventinį

Taip, taip. Gegutiną iš kaimyno sieninio laikrodžio. Abu į būstą ant sienos – laikrodį – įsitempė nukosėję anūkės lėlytės lovą ir gyvena savo malonumui. O tas gegutinas gan gudrus – iškart į savo pusę patraukė narvelyje tupinčią kalbančią papūgą. Bet tai net naudinga, kadangi ši prietranka visus gegučių tarpusavio pokalbius išpliurškia man. Tiesa, kartą, kai mes su kaimynu tuštinome butelį, netikėtai prisistatęs gegutinas bene pusę taurelės savo snapu nusiurbė! Negana to, išrijęs tiek jėgų įgijo, kad į laikrodį visą butelyje likusią degtinę parsiskraidino. Kai aš miegoti susiruošiau, tai tiedu kad sudainuos! Papūga nedelsdama išvertė:

– Nereik mums lizdo sukti,

Nereik perėt vaikų.

Mes per dienas kukuojam,

Kukuodami „ku-kū".

O gegutė pareiškė mano lovon pridėsianti tiek kiaušinių, jog vietos net atsisėsti neliks. Buvau besiruošiąs juos su visu laikrodžiu per langą išmesti, bet gegutinas kad suriks per vertėją-papūgą:

– Kaip tu drįsti?! Mes esam teisėti šio kambario gyventojai! Nekišk nagų, kol per teismą iš gyvenamosios vietos neišdeklaruosi! Ir tai mes į žadintuvą persikraustysime. Mūsų teisėms apginti gyvūnų globos draugija egzistuoja, niekše!

Dabar pradedu išprotėti. Sparnuočiai ne tik orgijas kartu su man liežuvį parodžiusia papūga kelia, bet ir po visą kambarį blaškosi. Jau sudaužė liustrą bei išmušė sekcijos stiklus. Jei gegutė užmiega, gegutinas girtas per naktį su veidrodžiu kalbasi, o papūga verčia. Gi jam į laikrodį parskridus prasideda tokie lovos tratesiai, kad man nuo nemigos plaukai stulpais stovi!

Gegutė suėdė mane gyvą

Jūs nė nenutuokiat, ką man dabar pridirbo ta gegutė su gegutinu. Susiruošiau į parduotuvę, todėl, kad nepamirščiau, raktus iš anksto įsidėjau į koridoriuje padžiautos striukės kišenę, o pats nukakau į tualetą. Lyg ir girdėjau kažką koridoriuje plasnojant, tačiau iškart neteikiau tam reikšmės. Ir, kaip paaiškėjo vėliau, visai be reikalo. Mat sukta gegutė tuo metu iš mano kišenės nukosėjo durų raktus.

Grįžusiam susivokti buvo jau per vėlu – durų spyna pas mane įdėta automatiškai užsitrenkianti. Kiek pamerdėjęs prie durų, išgirdau gegučių mintis perteikiančią kalbančią papūgą.

– Galėsi dabar sau bomžuoti, liurbi prakeiktas, – dėstė ji. – O dar norėjo mus su laikrodžiu išmesti.

Nuliūdęs pasiskolinau iš kaimyno palapinę ir ją įsirengiau lauke po savo langais. Vis geriau, nei po atviru dangumi, kuomet bet kuris su manimi sveikintis nustojęs kaimynas galėjo tiesiai į mano galvą paleisti, na, kad ir išgertą butelį. Gi dabar teliko stebėti gegučių ir prie jų prisijungusios papūgos keliamas orgijas.

Trečią naujo gyvenimo dieną skrajokliai pagaliau prisiminė apie mane, tad gegutinas nustūmė žemyn ant palangės mano paliktus žirnius. Nukritęs maišelis trūko, o žirniai pabiro aplink dešimties metrų radiusu. Bet aš juos skrandžio įsakymu keturpėsčiomis suknepsėjau kaip koks žvirblis. Tad nenuostabu, jog kitą dieną mano pasturgalyje pradėjo groti „fleita“. O jau kvapelis! Kažkas iš gyventojų nedelsdamas iškvietė dujų avarinę tarnybą, gi atvykę pogirčiai vyrai, užuodę sklindantį kvapą, iš namo evakavo visus gyventojus. Neradę penkiaaukščiame dujų sklidimo židinio, pakeitė visus vamzdžius, už ką grįžę ir sužinoję visą tiesą kaimynai buvo be galo man dėkingi. O vienas net pasiūlė košės, tik perspėjo, kad ji bus ne žirnių.

Praėjo dar dvi dienos, ir sparnuočiai pagaliau nusprendė mane įsileisti į butą nuomininko teisėmis. Su sąlyga, kad pastoviai pristatinėsiu jiems degtinę su užkanda, dėl ko netgi raštišką pasižadėjimą paėmė. Mat nuo stalo nuskraidintoji jau buvo išgerta. Teko priimti teisėtus jų reikalavimus.

Dabar esu be galo laimingas. Kaip-ne-kaip, o normalias gyvenimo sąlygas atgavau. Nieko nepadarysi – nuo šiol teks gerti su plunksnuočiais, kad tik man paliktų. Nes mano kaimyną, atėmę iš jo butelį, išgrūdo pro duris.

Ir dar. Miegoti turėsiu ant grindų čiužinį pasitiesęs. Kadangi gegutė tęsėjo savo žodį ir kiaušinių pridėjo pilną lovą. Netgi su kaupu!


Gegutė tapo šiltesnė už vilną

Pagaliau kantrybė trūko! Po to, kai gegutinas ir gegutė girti privėmė visus pakampius, o kalbanti papūga pasikvietė kaimyną ne su manim, o su jais, skrajokliais, išgerti.

– Von į krautuvę arielkos! – užriko ant manęs kumpanosė.

Kokia gėda prieš draugą! Grįždamas vis galvojau, kaip susigrąžinti savo teises, kol kelio man neperbėgo juodas katinas. Ir tikėk, žmogau, prietarais? Būtent šis katinas kardinaliai viską pakeitė.

Parsinešiau juodulį į savo butą, nuleidau ant grindų, pirštu dūriau į gegutiną ir sukomandavau:

– Fas!

Gegutinas nieko nelaukęs su visom šibom į kaimyno laikrodį sugrįžo, gegutė nuo siaubo paklaikusiomis akimis lubomis pradėjo bėgioti, o papūga, iš kažkur ištraukusi pakabinamą spyną, užsidarė narvelyje ir dar užsirakino. Gi aš paėmiau dviračio pompą, nulupau nuo lubų gegutę ir tiek ją per pasturgalį pompavau. kol išsipūtė iki reikiamų matmenų. O tada patupdžiau į savo lovą jos pačios pridėtų kiaušinių perėti. Jau antra savaitė sėdi kaip prikalta! Dar prigrasinau, kad jei savo vaikų nežiūrės, puode išvirsiu.

Tai štai kaip kartais gali nutikti, tereikia tik išeitį surasti...




Voldemaras Zacharka
VoldZak