Šį kartą nusprendžiau papasakoti apie vieną tokį miestelį rytų Lietuvoje, Vilniaus regione, apie šio miestelio realijas, problemas, nuopuolius ir perspektyvas. Šis miestelis man labai gerai pažįstamas ir užima pakankamai svarbią vietą mano širdyje. Pavadinkime jį Miesteliu X. Nutariau papasakoti apie šį nedidelį ir nereikšmingą miestelį dėl to, kad tam tikros miestelio realijos, gali būti, yra būdingos ne tik jam ir gali pasirodyti įdomios ir žmonėms iš kitų Lietuvos vietovių bei paskatinti susimąstyti apie netolimą mūsų visų praeitį ir ateities perspektyvas. 

Pradžiai, ko gero, reikėtų šiek tiek faktų apie gamtą ir gyventojus. Miestelis X įsikūręs gražioje vietoje, netoli ežeringų miškų, netoliese teka upė, kitoje pusėje prie miestelio prieina laukai. Gamta tikrai puiki – Dievas nepagailėjo puikių gamtinių salygų tiek Miestelio X apylinkėms, tiek visai Lietuvai. Šioks toks lyrinis nukrypimas: apskritai, mažai šalių pasaulyje galėtų pasigirti tokiomis puikiomis gamtinėmis sąlygomis, kaip Lietuva. Nei žemės drebėjimų, nei ugnikalnių, nei tornadų, nei cunamių, nei dykumų su dulkių audromis, nei amžinojo įšalo. Klimatas nei per karštas, nei per šaltas, keturi metų laikai, derlingos žemės, miškai, pakankamai drėgmės – ar dar reikia palankesnių gamtinių sąlygų gyventi? Turime labai daug, bet ne visada vertiname... 

Miestelis daugiatautis, jame gyvena lietuviai, lenkai ir rusai, taip pat yra nemažai kitų tautybių žmonių. Žmonės draugiški, jokių tautinių konfliktų ar nacionalizmo apraiškų nėra, dauguma moka mažiausiai dvi kalbas, daug mišrių šeimų, daug mišrios kilmės žmonių. Vilniaus regionas visuomet pasižymėjo daugiatautiškumu, tai istoriškai susiklosčiusi savybė, ir tai nėra joks minusas, kaip gali pasirodyti kai kuriems nacionalistiškai nusiteikusiems žmonėms – apskritai, Miestelyje X tautybė daugeliui žmonių yra kelioliktos svarbos dalykas, nes kai tavo viena močiutė grynakraujė lietuvė, o kita turi baltarusiško kraujo, vienoje pusėje gyvena kaimynai rusai, kitoje lenkai, ir tu kas dieną su jais bendrauji – tampa nesvarbu, kas kokios tautybės, imi žiūrėti pirmiausiai į žmogų, o ne į tai, kokią kalbą jis ar ji vartoja. Tai su laiku tampa karta iš kartos perduodamo mentaliteto dalimi. 

Tarybiniais laikais šis mažas miestelis pasižymėjo pakankamai neblogai išvystyta pramone. Kaip tokio dydžio miesteliui, smulkių pramonės įmonių jame buvo stebėtinai daug – nelabai stambi, bet vietinę svarbą turėjusi maisto pramonė, pašarų gamyba, medienos apdirbimas, su statybinėmis medžagomis susiję gamybiniai objektai, tekstilė, popierius, palei geležinkelio liniją tęsėsi nemažai su juo susijusių objektų, tokų kaip depai, sandėliai ir t. t. Stebėtina, bet didžiosios dalies šių gana stambių objektų, kuriuose dirbo dešimtys ir šimtai žmonių, po nepriklausomybės atgavimo neišsaugota. Miestelio gyventojams ir svečiams akis bado griuvėsiai, didžiuliai pastatai išdaužytais langais, išvirtusios tvoros ir žolėmis užžėlę kiemai, kur kažkada lygų asfaltą senai suskaldė prasikalusių kiečių ir jau netgi įvairių smulkių medelių stiebai. O juk čia kažkada žmonės dirbo, viską statė, kūrė, stengėsi dėl savo ir vaikų ateities... Tie dabar griuvėsiais virstantys pramoniniai objektai kažkada ir buvo tai, kas užtikrino Miestelio X žmonėms ir jų šeimoms gyvenimo kokybę ir ramybę dėl ateities. 

To, kas buvo sukurta, išsaugoti nepasistengta – lengva ranka viskas buvo išparduota, įrengimai išvežti nežinia kur, gamyba nutraukta, darbuotojai atleisti iš darbų. Masiškai – tai nebuvo pavienių žmonių tragedija. Tai buvo viso miestelio tragedija. Tie, kas „laukiniais devyniasdešimtaisiais“ (teisingiau būtų sakyti – dešimtajame dešimtmetyje) jau buvo kiek paaugę vaikai ir jau šiek tiek gaudėsi gyvenimo realijose, niekad nepamirš tų laikų, kai per kelis metus praktiškai į gatvę išėjo šimtai miestelio gyventojų (tikėtina, kad skaičius gali būti netgi keturženklis). Tai buvo laikai, kai klasėje daugumos vaikų tėvai tapo bedarbiais. Tai buvo laikai, kai žmonės pradėjo masiškai važinėti anksti rytais traukiniu į netoliese esantį Vilnių, o vėlai vakarais grįžti namo, arba netgi apskritai palikti Miestelį X, kuriame daugiau nematė jokios ateities. 

Ar galima buvo to išvengti? Dabar pasižiūrėjus į praeitį – taip, aišku, kad galima. Įmonės buvo reikalingos, kažką gamino, žmonės jose dirbo – jas buvo galima palikti veikti. Jeigu jos neatitiko kažkokių standartų – galima buvo palaipsniui vykdyti modernizaciją, gerinti kokybę. Persiorientavimas iš vienų rinkų į kitas, jeigu jau taip buvo būtina, galėjo būti vykdomas palaipsniui, neskubant, pagalvojant apie pasekmes ir daugybės žmonių ateitį. Bet ne – toks jausmas, kad viską norėta padaryti staiga, iš karto. Sugriauti tai, kas buvo sena, bet vietoje to nepasiūlyti jokios tinkamos ir žmonių gerovę užtikrinančios alternatyvos. Jeigu kažkokia įmonė neatitinka standartų, kas geriau – griauti ar tobulinti? Aš tai manyčiau, kad tobulinti. Bet gal kažkam atrodė kitaip... 

Iš karto kyla klausimas – kelintoje vietoje dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo paprastų žmonių, eilinių darbininkų interesai, jų šeimos, jų ateities perspektyvos, jų gyvenimai? Kiek buvo tokių, kuriems skaudėjo širdį dėl to, kad tūkstančiai žmonių išeina į gatvę ir nežino, kaip toliau gyventi, kaip susimokėti už vis labiau brangstančią elektrą, vandenį, ką valgyti ir kuo aprengti vaikus, kad iš jų mokykloje nesišaipytų geriau aprengti bendraklasiai – staiga praturtėjusių tėvų vaikai? 

Ar tuo buvo rūpinamasi? Klausimas retorinis, kiekvienas į jį gali pagal savo supratimą atsakyti pats. Bet rezultatas yra toks, koks yra – žmonės liko be nieko. Be perspektyvų, be ateities, be vilties. Kurį laiką šiaudas skęstantiesiems buvo prekyba turguje devėtais rūbais ir metaliniai kioskeliai ant kiekvieno kampo, kurių buvo daug, ir pardavinėjama juose buvo tas pats – cigaretės, kramtomoji guma su lipdukais ir kiti spalvingi, ryškūs, blizgantys saldumynai bei greit lūžtantys plastmasiniai žaisliukai. Bet kioskelių bei smulkių parduotuvėlių era irgi greit praėjo, o į miestelį po 2000-ųjų metų atėję stambūs prekybos tinklai greit išstūmė paskutinius „naujuosius verslininkus“ iš rinkos – parduotuvėlės užsidarė, kioskelių visai neliko. Tada ir prasidėjo masinė emigracija į užsienį. Iš pradžių nelegali, o Lietuvai įstojus į ES – jau ir legali, ir dar masiškesnė... 

Atskiro aptarimo verta situacija miestelį supančiose kaimuose. Tarybiniais laikais ten veikė kolūkiai. Aišku, daug kas pasakytų, gal netgi ir argumentuotų, kad kolūkiai buvo blogis, ir kad labai gerai, kad viso šio blogio buvo greit ir nieko nelaukiant atsikratyta. Na, o koks rezultatas? Rezultatas analogiškas, kaip ir su pramonės įmonių atsikratymu – kaimo žmonės, turėję pastovias darbo vietas ir pastovų uždarbį bei pragyvenimo šaltinį, liko be darbo. Padalinus kolūkių žemę mažais sklypeliais, daug buvo dėta vilčių į ūkininkavimą, bet pasirodė, kad žmonėms savo kukliuose sklypeliuose auginamų ir parduodamų bulvių neužtenka normaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti. Darbą susirasti, kai pačiame miestelyje viskas bankrutuoja – be šansų. Apie kažkią žemės ūkio produkciją nėra ką ir kalbėti – vos kelios fermos išsilaikė, jose gyvulininkystė tebevystoma, o iš daugumos fermų beliko tik griuvėsiai. Laukai, kurie buvo dirbami ir juose augo derlius, dabar apleisti, apaugę piktžolėmis, daug kur jau spėjo savaime užsisėti beržiukai ir kiti medeliai – miškas ima plėstis į apleistus laukus. 

Ką dabar matome Miestelio X kaimyniniuose kaimuose? Vos ne kas antras namas užkaltais langais. Ir tokių namų daugėja, nes seni žmonės miršta, o jaunų šeimų su vaikais – viena kita. Žmonėms nėra iš ko pragyventi – taigi, viskas suprantama. Kas galėjo, jau senai pabėgo iš kaimų, pasilieka tik senesni žmonės ir viena kita sėkmingesnė šeima, kuriems iš tikrųjų pasisekė – rado darbus, susitvarkė namus, apkalė juos plastikinėmis lentelėmis ir gali leisti sau kasdien važinėti dešimt ar daugiau kilometrų į darbą iki Miestelio X. Dar akį džiugina viena kita tvarkingesnė sodyba, kurios gyventojai išsikraustė į Vilnių ir savo gimtą namą naudoja tik kaip savaitgalio „fazendą“. O kiek žmonių išvyko į užsienį, ko gero, didelė dalis jų ir visam laikui? O kiek silpnesnės valios žmonių puolė skandinti gyvenimo problemas ir nepriteklių pigiame alkoholyje, kiek žmonių baigė gyvenimą kilpose... Kas suskaičiuos? 

Jeigu jau tie sovietiniai kolūkiai ir sovietinė pramonė buvo toks didelis blogis, kurio reikėjo atsikratyti, tai kodėl tas atsikratymas buvo toks staigus, ir kodėl nuo jo nukentėjo tie, kurie daugiausiai dirbo, ir kartu tie, kurie yra silpniausi ir mažiausiai apsaugoti nuo tokių sukrėtimų – paprasti, eiliniai darbininkai, eiliniai žmonės, jų vaikai, jų šeimos? Kas neleido po truputį persiorientuoti, po truputį, laipsniškai panaikinti tuos kolūkius ar perorganizuoti įmones (vaizdžiau tariant, taikyti „minkšto nusileidimo“, o ne „staigaus kritimo“ būdą), o ne staiga viską nukirsti ir žmones palikti pačius kovoti su savo netikėtai užklupusiomis negandomis? 

Juk taip būtų buvę mažiau sukrėtimų eiliniams žmonėms, išsaugotos darbo vietos (jeigu ne visos, tai bent dauguma), ir visos šalies ekonomikai tai nebūtų atsiliepę taip neigiamai. O juk po ekonominio nuosmukio prasidėjo ir masinė emigracija, ir sumažėjo gimstamumas, padidėjo mirtingumas, alkoholizmas, savižudybių skaičius, nusikalstamumas, krito pragyvenimo lygis, prasidėjo kraupi demografinė krizė... Viskas turi savo priežastis ir pasekmes. Ar nebuvo galima to išvengti, ar bent sušvelninti? 

Jeigu jau prakalbome apie demografinę krizę (kuri dar toli gražu nepasibaigusi mūsų šalyje, ir jos galo nė iš tolo nematyti), tai ir Miestelyje X ji, be abejo, nepraėjo be pasekmių. Skaičiai labai iškalbingi: pagal 1989 metų gyventojų surašymą, miestelyje gyveno apie 8 tūkstančius gyventojų. Šiuo metu, pagal naujausius duomenis, miestelyje beliko tik kiek daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių. Iš tiesų tai skaičiai, verčiantys pašiurpti – Miestelis X per 25 metus prarado daugiau nei trečdalį gyventojų! Be jokio karo, bado ir maro, taikiais laikais. Ir tai labai pastebima – daugybė namų užkaltais langais ir kiečių priaugusiais kiemais, daugiabučių kvartale daugybė tuščių butų, kuriuose jau senai niekas nebegyvena. 

Iš trijų mokyklų (viena iš jų – gimnazija) belieka dvi – viena jau po kelių bus uždaroma dėl to, kad nebesurenkamas reikalingas mokinių skaičius (o vos prieš dvidešimt metų vaikai per fizinio lavinimo pamokas vos tilpdavo tos mokyklos stadione). Klasių skaičius taip pat mažinamas – po 1990 metų į didesniąją miestelio mokyklą (ne į tą, kuri šiuo metu uždaroma) susirinkdavo penkios pirmokų klasės, visose apie 20–30 vaikų. Dabar gi – po dvi, geriausiu atveju – tris klases. Gatvėse pastebimi daugiausiai seni žmonės, ir tų pačių kas metai mažėja. Kas greičiausiai plečiasi Miestelyje X? Ogi kapinės. Koks verslas Miestelyje X geriausiai laikosi ir pastoviai turi klientų? Laidojimo paslaugų verslas. Kaip tai makabriškai beskambėtų, bet taip yra. 

Labai didelis kontrastas jaučiasi, prisiminus penktadienio vakarus prieš 10–15 metų ir penktadieninių diskotekų metu ūžiantį miestelio centrą – masė jaunimo, juoko ir šurmulio. Dabar gi miestelio centras net savaitgaliais atrodo kaip išmiręs. O kas gi laukia toliau? Seni žmonės su laiku išmirs, o jaunimas, kurio lieka vis mažiau – arba išvažiuos į Vilnių, arba į užsienius, o tie, kas liks miestelyje, vis tiek daug vaikų neužaugins – po vieną, na, gal du... Akivaizdu, kad dabartinis žmonių kiekio sumažėjimas visu trečdaliu vos per 25 metus yra toli gražu ne pabaiga – mažės toliau, ir ko gero, mažės labai greitais ir baisiais tempais. O juk ne taip senai žmonėms trūko gyvenamojo ploto, vyko statybos, miestelis plėtėsi, buvo statomi penkiaaukščiai daugiabučiai pramonės įmonių darbuotojams, dalijami butai jaunoms šeimoms, daugybė žmonių statėsi ir nuosavus namus. Dabar praktiškai jokių naujų statybų miestelyje nepamatysi – gyvenamojo ploto yra net per daug, kaip jau minėjau, daugybė pastatų ir butų apleista. Žmonių per mažai... 

Vienintelės permainos – kosmetiniai privačių namų paremontavimai, gatvių palyginimas, skylių asfalte užtaisymas, koks nors naujas gėlynas centre ar veja, reklaminis stendas... Taip, tai visa miestelio plėtra šiuo metu (netgi „plėtra“ tai vadinti yra per daug stipru). O juk buvo planuojami nauji daugiabučiai, naujos gatvės su privačiais namais, senesnių žvyruotų gatvių asfaltavimas, miestelio apvažiavimas iš šiaurinės pusės, nauji pramoniniai objektai ir naujos darbo vietos, dar viena nauja mokykla, jaunimo pramogų centras su baseinu ir krepšinio bei futbolo aikštelėmis (pradėtas statyti, bet apleistas, taip ir nebaigtas)... Neliko nieko, tik mažo, ikimokyklinio amžiaus vaiko prisiminimai apie statybų aikšteles, į dangų besistiebiančius kranus ir apšviestas gatves. 

Daug kam gali susidaryti klaidingas įspūdis iš to, ką aš rašau, turint omenyje tai, kad lietuviškoje interneto erdvėje yra pakankamai daug žmonių (kurių provakarietiškas nusiteikimas pasireiškia labai keistai aršiomis formomis), kurie bet kokį Lietuvos realijų kritikavimą ar kasdienybės ydų išryškinimą sutinka vos ne kaip kaip kažkokią išdavystę ar „antivalstybiškumą“. Pasakodamas visa tai, rizikuoju būti išvadintas „komuniaga“, sovietiniu reliktu (nors esu jauno amžiaus – man dar nėra net 30 metų), Kremliaus agentu už 30 rublių, tautos priešu ir dar nežinia kuo, taip pat pasiųstas važiuoti į Baltarusiją pas Lukašenką. Bet taip iš tiesų nėra. 

Lietuva – mano tėvynė, mano gimtoji šalis, joje gimiau ir užaugau aš ir daugybė mano protėvių kartų, noriu gyventi savo šalyje ir labai nenorėčiau jos palikti. Jeigu kažkam dėl kažkokių keistų priežasčių susidaro įspūdis, tarytum aš būčiau už tai, kad Lietuva turėjo likti ar turėtų būti kažkurios valstybės ar kitokio junginio sudėtyje, tai galiu pasakyti – taip manantys tikrai klysta. Kaip lietuvis, visada pasisakau už tai, kad kiekviena šalis turi turėti apsisprendimo laisvę ir galimybę gyventi nepriklausomoje savo valstybėje, jeigu tik to pageidauja, ir mūsų šalis nėra jokia išimtis. 

Bet reikia suprasti, kad negalima apsimetinėti ir apgaudinėti savęs iliuzijomis, kad pas mus viskas gerai ir kad viskas eina tik geryn, nes taip toli gražu nėra, ir ko gero, kiekvienam tai yra akivaizdu. Tai nėra kažkoks nepatriotizmas – tai yra realizmas! Jokiu būdu negalima ignoruoti to, kad po nepriklausomybės atgavimo, tais po to sekusiais „laukiniais devyniasdešimtaisias“ kai kurie dalykai tikrai galėjo būti tvarkomi kiek kitaip. Kaip jau minėjau anksčiau – galima buvo išvengti daugybės sukrėtimų, problemų ir eilinių paprastų žmonių kančių bei vargo bei daugybės iki šių dienų mūsų šalį krečiančių problemų. Jei ne išvengti, tai bent jau iki minimumo visa tai sumažinti. Savo šaliai ir jos žmonėms noriu tik gero, ir labai gaila žiūrėti į tokią sudėtingą situaciją, dėl kurios vargsta daugybė mūsų šalies žmonių, o provincijoje tai ypatingai akivaizdu. 

Įdomu, kiek gi tokių miestelių X yra Lietuvoje? Įtariu, kad tikrai ne vienas.