Yra manančių, kad pirmasis žmogaus suvokimas, pojūtis buvo ritmo pojūtis. Ritmas negalėtų egzistuoti be laiko, o kai negalvoji apie laiką, jo nėra. Nėra laiko, nėra ritmo, nėra muzikos. Nėra nieko – gyvename.
Gundančios gitarų vibracijos sklido prieblanda, trankydamosi tarp žmonių galvų, perforavo per daug atsikišančias mintis. Mane pasitiko muzikos harmonija. Scena. Keli siluetai kėlė jaudulio bangas, savo instrumentais sutrupinę išorės kiautus bent valandėlei. Kiekvienu stygos virptelėjimu leido šimtus nematomų paukščių į laisvę, aukštyn. Kaskart pakildavo vis kita paukščių rūšis, pakildavo ir nuplasnodavo tik tiems paukščiams būdinga skrydžio geometrija. Būgnai. Žmogui, sėdinčiam su būgnais, ėjo impulsai iš žemės, iš žemės centro, iš branduolio. Į jo padus trankėsi pats planetos branduolys. Nuogos sielos šoko ant scenos. Šoko ir mažos, pusnuogės sielytės aplink. Vis temo. Dievai galėjo atsiųsti griaustinį, kad pridėtų trenksmo galutiniam žudančiam finalui. Įjungė apšvietimą. Ne dievai ir net ne žmonės. Robotai.