Šiandieną negalėjau pasiguosti,
Nes telefonas tyli.
Vėjas šneka,
Staiga bučiuoja man į skruostą...
Nors atsimerkęs –
Tuščios vėjo akys.
 
Su juo kalbuos.
Žinau – negirdi,
Nes jis nemoka išklausyti.
Kažin, ar turi vėjas širdį?
Na, bent kažką, ką tu turi, mažyte?
 
Tikrai neturi.
Tačiau skruostas rausta...
Gal tavo bučinys mane pasiekia?
Bet vėjas juk nemoka prisiglausti.
Nors glaustis taip, kaip tu, nemoka niekas.
 
Ak, vėjau, šaltos tavo rankos,
Tas keistas bučinys taip pat iš oro.
Jeigu gali –
Nuskrisk mane aplankęs
Ir pasakyki jai, ką pasakyt aš noriu...