Nužarstau rankomis viso gyvenimo lobių pelenus,
Ieškau gyvybės likusios...
Balandžiu baltu plevena ji ar žiedlapiais —
Nebesuprast...
Tik saulė tiesą kalba — gyvenimas sukasi...
Kai kas jau numetė žiedų sparnus ir brandina vaisių.
Nebesuprast, ar ratas taip greit įsisuko, ar aš sustojau.
Tik akis pramerkiu, o jau naktis guldo sapnams —
Nespėju net įsibėgėt nuo tų grožybių gundančių.
Nesuskaičiuot gulančių lobynų užmaršties pataluose.
--------------------------------------------------------------------------------
Tik žvaigždės ir žiedų šokis paukščių giesmių palaimoj...