Jis nervingai vaikščiojo pirmyn atgal ir rūkė. Apsilupinėjusios geltonos sienos nepriminė nieko šilto, ant vienos iš jų pakartas garsiakalbis skleidė balsus, kurių nebuvo galima suprasti. Žmogaus galvoje spengė pavasaris, šiluma ir spalvos bandė grąžinti norą gyventi. Dūmai baigė užpildyti patalpą ir užmaskuoti prieš tai buvusių asmenybių kvapus. Jis šią akimirką pats buvo — niekas, kitos asmenybės — linksmos, jaunos princesės stangriais papukais. Paskutiniai jo pasakyti žodžiai — eiliuoti. Eilės netikusios, viskas dramatizuota ir pasenę.

Beribis pasaulis ir juodas dangus,
visados, visados — be naudos,
vis šėlios ir ieškos — atvangos,
Beribis pasaulis — klajos.

Žmogus vis dar rūkė ir bandė prarūkyti viską, kas skaudėjo, ką niežėjo ir nėjo išgydyti. Koridoriumi vėl aidėjo žingsniai, žmonės pastoviai keitėsi, o jis vis dar laukė ir marširavo. Laikrodis įmantriai išraitytomis rodyklėmis skaičiavo visas gyvenimo akimirkas. Jam nerūpėjo, kiek ir kam liko laiko, visa esmė buvo skaičiukuose. Tik ir tak, be tuk. Ritmai galvoje daužėsi vis greičiau ir greičiau.

Tu, pasakyk, kuo tu kvėpuoji?
Tu, pasakyk, kas tavo širdyje —
arti, toli — kažkur svajoja?
Tu, pasakyk, kad ilgesy —
mes ten visi — alsuojam.

Žmogus užmerkė akis ir atsiduso. Jo nebebuvo, buvo tik pieva, pilna žydinčių gėlių — spalvų, kvapų ir blėstančios gyvybės. Jis daugybę kartų bandė suprasti, ką turi padaryti, bet dar nė karto nepavyko visko pajausti iki galo. Vis dar matėsi farsas ir apsimestinės ašaros. Jam reikėjo pakilti virš žemės: ateiti į vidurį scenos, pasistatyti išklišusią kėdutę ir viską užbaigti. Bet jam įsivaizduojamo personažo agonija kėlė šypseną. Jam atrodė, kad nusenusios režisierės puikybė neleido suprasti personažo prigimties, nes šlovė šildo tik tuštumą.

Visi mes — valkatos,
Praeities — ateities kilpomis suraizgyti,
aplink svajones — dūstame.
Įmantriais žodžiais,
pamirštame prasmę —
žūstame.

Balso stygos, apkabintos šiurkščios iliuzijos, sustingo. Akyse tolo gyvenimo prisiminimai, bučiniai ir visos mylimosios, kurios nesugebėjo užpildyti gyvenimo džiaugsmu. Dūmų kamuoliai degino išvargusius plaučius. Pageltę pirštai gaudė ore kybančias sienas. Iš už užsklandos girdėjosi šurmulys. Skambučiai, susipynę su sirenomis, nebegalės išgelbėti alkanos sielos. Ilsėkis ramybėje, ilsėkis ramybėje, Maestro. Užteks.