Išsijoja dienas šaltas vėjas už praviro lango, 
Tyliai verkia naktis vienišesnė nei aš vieniša, 
Nežinau, ar mane dar gyvenimas tavo aplanko 
Ar nuaidi jisai jau seniai negirdėta gaida.
Aš troškimus geriu ir į kraują man jie įsilieja, 
Stiklo šukėm aštriom man likimas išraižo kelius, 
Bet žinau, aš žinau, kad tave ten sutikti norėjau, 
Kas, kad kelias briaunuotas ir taip neregėtai skaudus.
Gal žibuoklių mėlyniu tu man nelauktai  išsiduosi, 
O gal vėju gūsingu tave man likimas atpūs, 
Bet žinau, aš žinau, mylimasis, dar duota, 
Mums pajust alsų skonį aistros ir saldumą medaus.