Bėga gatvės lanku, rodos, šypsenom, užkrečia miestą,
Vėjo gūsio žaisme vis myluojas žibintai akli.
Na, o tu nerandi, kur galėtum trumpam išsitiesti,
Nuošalioj tamsoje savo skaudulį garsiai išklykt.

O įniršus banga speičia viltį į nuovargio lėkštę —
Tiek teliko darnos, tik apybraižos fabulų tirščių.
Pasijusčiau lengviau, jei į gelmę mus vėtra nutėkštų,
Kur gilumą jausmų išmatuotume jūržolių pirštais.

Tiek nakties viduje — juntam šąlančią aušrą prie kojų,
Pro medžius rytuose šviečia properšoj balzganas vingis.
Mėnesiena blanki tavo pėdom lėtai nuropoja,
O pačiam pariby tįsta varsos raudonais flamingais.

Sukas mintys ratu, kur jausmai, ilgai klykę, suklupo,
Tie skausmingi dygliai — net jėga jų išraut negalėtum.
Per atstumą juntu, kad vis nori sušildyt man lūpas,
Atsigręšiu tada, kai prieš vėją uždegsi man lietų.