Į glėbį šilkinio beržyno
Gal šimtas gegučių parskrido
Ir trupa mėnulio meduolis
Į vandenis kūdros tamsius.
Kiek gundymų be nuodėmės
Už ūkanų slepiasi šydo.
Atrodo, kad sunkiai užmigsi,
Po to dar sunkiau atsibust.
Lakštingalos virpantis priegiesmis
It krikštolą atmintį raižo —
Nėra kuo užklostyt, užgydyt
Vienodos sezonų slinkties.
Užtenka patirti metus,
Paskui visa kita — tik aidas.
Dangus, rodos, lubų neturi,
Tačiau kažkodėl tu lenkies.
Gal ieškai drugelių pilies?
Gal tako, vaikystėj įminto?
O gal debesynai praslinkę
Apkrito švininiais lašais?
Šilkinėj beržyno tankmėj
Gegučių spėlionės nerimtos.
Paklydęs rūkų labirinte
Mėnulio meduolio prašai
Ne soties — ramybės, vilties,
Nors kokio minties orientyro,
Nes viskas, kas buvo — it raštas,
Braukytas virbu ant vandens.
Į atkištas saujas tuščias
Smulkmė it grąža tau pabyra.
Ką pliauškia tos paikos gegutės —
Turėjai taip greit nepasent,
Ne glamžytos odos rūbu
Pavasarį šį pasitikti,
Ne braukt išdavikišką šerkšną,
Kuris nebetirpsta plaukuos.
Pavasaris pila kerus
Į kūną vis kitą ir kitą —
Tai jiems lengvabūdės gegutės
Beržyno glėby pameluos.
O tu po pernykščiu lapu
Prigluski, šypsokis, klausykis,
Kaip šauniai gyvenimas ošia
Ir virpina sielos stygas.
Beržyno šilkiniam glėby
Svajonėm lengvom apkaišytas,
Apsvaigsi, užsnūsi, paklysi
Ir melsies — lai nieks neatras.