Tuščia gatvė nusidriekė į begalybę, kai ji ėjo namo, kišenėje laikydama mažytį mėlyną drakoną. Vakaras buvo šviesus ir lengvas. Oras sunkėsi pro marškinių plyšius, versdamas mergaitę virpėti. O gal ne todėl ji drebėjo. Gal kokia paslaptinga nuojauta užgimė joje. Juk štai – žengia gatve neskubėdama, kaire ranka braukdama per žvynus. Jie dar tokia švelnūs švelnūs, maži maži, ir tas šiltas alsavimas – jis taip kažką primena.
Mergaitė pasuka į skersgatvį. Ji pradeda skubėti, vakaras vis labiau gaubia, jo mėlis nugula smulkius pečius. Mergaitė mąsto apie sesutę. Tai jai neša šį drakoną – mažoji verkė jo prašydama, ji jau seniai lovoje, guli ir tik žvelgia į bespalvę sieną.
– Surask man drakoną. Mėlyną drakoną, – prašo, o jos akys žiba melsvomis liepsnelėmis. – Jis ten, ant kalvos. Prie gluosnio, kur sūpynės.
– Žinoma, jis ten, – atsako ji ir bando šypsotis. – Ir žinai, yra šalis, kurioje kiekviena mergaitė turi po drakoną. Nori ten patekti?
Mažoji papurto galvą.
– Surask drakoną, – šnabžda. – Jis ten.
Mergaitė pasileidžia pakniopstomis. Pati nežino kodėl. Tada, stovėdama prie gluosnio, ji krūptelėjo. Kažkas prisiglaudė prie kojos. Mėlyni žvynai žibėjo saulėje. Ne, ji nesitikėjo čia jo rasti ir niekada nemanė, kad drakonai tokie maži. „O gal jis ką tik gimęs?“ – pagalvojo ir apsidairė, tarsi tikėdamasi išvysti atsklendžiančią grėsmingą ir susirūpinusią motiną. Buvo tikra, kad nesapnuoja, ir vis dėlto viskas buvo taip keista.
Ji stovėjo ant slenksčio. Giliai įkvėpė ir žengė pro duris. Namie buvo tylu, matyt, motina dar negrįžo. Ji įėjo į sesutės kambarį. Mažoji gulėjo ramiai.
– Sibile, pažiūrėk – jis mėlynas, – tyliai pasakė lenkdamasi prie mažosios. – Jo žvynai spindi taip pat nuostabiai, kaip ir tavo akys.
Sibilė nusišypsojo, o gal tik jai taip pasirodė. Ji žvelgė į sienas, nudažytas tamsiai mėlynais vakaro atšvaitais. Rankoje sparnus mankštino mažytis drakonas.
– Yra šalis, – pasakė susimąsčius. – Yra šalis, ten gluosnis, ten sūpynės. Ir ant jų tupintis mažytis mėlynas drakonas...
Ji dar sėdi kurį laiką, tada prieina prie lango ir atveria jį, įleisdama vidun gaivų vakaro gūsį.
– Sibile, – sako, – tau jau laikas. Skrisk.