Laiškai Dievui

Laiškai Dievui — Alfa

Vasaros vakarais viskas virsdavo į pilką ir vėsią masę. Ieškodami atvangos žmonės nemokėjo rasti to, kas saugojo nuo šalčio. Kartas nuo karto pasaulyje užgimdavo viltis, kurią kvailumas priversdavo užgesti.Tikėjime visi rasdavo ramybę, net jei ji ir būdavo išgalvota. Oras tą vakarą buvo saldesnis nei įprastai, tačiau du žmonės skendo tabako dūmuose ir nematė vienas kito akių.
— Rašyk man, prašau, kai išvažiuosi, net jei pašto ženklai kainuos daugiau už degantį vandenį.
— Iš tylos sunku pasiųsti garsus, tu žinai, viskas aplink taps kaip anksčiau, kai manęs nebuvo, ir flirtas pavirs amžinybe.
— Juk tu dabar nerimtai?
— Aš dabar taip, kaip visi – iškrypusiai, su nešvankiomis rytinėmis nuotraukomis ir visom kitom nuodėmėm.
Be jos Džo nenorėjo ieškoti aušros ir laukti pavasario. Už jūros niekas nesiuntė šiltų minčių ir žalia virto į pilką — už nugaros vis dar alsavo žiema, o jos pirštai beldė į medinį stalą. Duona sužiedėjo, kalakutas saldus ir nevalgomas. Rytas taip ir nesulaukė jų dviejų — todėl išėjo po vieną, kas sau.
— Išėdos, viskas tik išėdos.
— Eilinė diena žemėje, nemanai?
— Ne, jūs neteisus – tai stebuklas, kai laimė virsta į purvą – žmogiškas stebuklas!
— Ėdžiose, tik ten visų mūsų pradžia ir pabaiga.

P. S.: akrosticha ir tyla, visi mes degsime pragare, nes danguje bus nuobodu.
 
(Sicilijai V., su meile Džo. 1917.01.31)



Laiškai Dievui — Beta

Vakarykštėje dienoje šiltos lūpos lietė nesibaigiančias vienišas naktis. Išeities nebuvo įmanoma rasti ir jo pirštai paskutinį kartą perbraukė jos veidą.
— Kodėl tavo akys mane verčia pamiršti liūdesį, o žodžiai dar labiau į jį gramzdina?
— Tu nesuprasi, aš tavo sapnas be pabaigos.
Ovalaus kambario viduryje stovėjo kvadratinis stalas. Ryškiai raudonos užuolaidos nesiderino prie santūraus dekoro ir vertė prisimerkti. Ieškodamas kur pasislėpti, jis netyčia pastebėjo apnuogintą jos nugarą. Juokas susimaišė su alsavimu — jo bučiniai skendo aksominėje odoje. Alsavimas darėsi vis gilesnis — žodžiai nebeteko prasmės — visa žmogiškoji esybė buvo paguldyta teismo akivaizdoje. Bėgantis laikas skaičiavo tik išeinančius, kaip nuostolius vis nesibaigiančioje kvailystės ataskaitoje.
— Uždaryk duris, įsitaisyk ir paklausyk, ką tau šiandien papasakos gyvenime dar nematytos, protingos būtybės.
— Dėkui, bet aš užėjau pasisveikinti su savo saule, neieškau aš išminties, bet ačiū.
Rasa jam priminė prakaitą, ašaras ir ilgesį. Išeinantieji visada išsinešdavo dalelę jo sielos ir metams bėgant vidus darėsi vis lengvesnis.
— Eik tolyn, eik ten, kur dar nebuvai, nes daugybę metų minami tie patys takeliai galiausiai pavirs duobėmis.
— Neaiškink man, prašau, aš pati geriau žinau, kaip išsaugoti mirtį.
Ėjimas alino ir amunicija vis labiau slėgė pečius visiems, kas dar sugebėjo paeiti savomis kojomis.

P. S.: taisyklės liko nepakitusios, tavo šiluma dar niekur nedingo.
 
(Sicilijai V., su meile Džo. 1917.02.03)



Laiškai Dievui — Omega

Vienkartiniame indelyje, pagamintame iš polipropileno, plūduriavo tamsus, drumzlinas skystis — dar kitaip žmonių vadinamas kava. Ieškojimai ir šitas pasaulis skendo kurtinančiuose sprogimuose ir metai virto amžinybėmis. Karas visada turėjo tik vieną galimą atomazgą — laikiną taiką.
— Tu vakar išeidamas nepamiršai išjungti šviesos ir pamaitinti žuvyčių?
— O tu nenori geriau manęs paklausti, ką aš veikiau, kai dar buvau laimingas?
Riedanti mašina nebepajėgė sustoti — stabdžių kaladėlės beprasmiškai spaudė įkaitusį metalą. Išeitis buvo viena ir vienintelė, bet nesuvokiama protu.
— Jau laikas, girdi mane?
— Aš girdžiu ir bandau suprasti, kodėl, kai visa likusi šiluma užplūsta sielą, tu prašai manęs tavęs nemylėti?
Bundanti diena mums visiems grąžino norą kvėpuoti — užterštu, paskendusiu pelenuose oru. Už kraštų duobės, kurioje šimtai našlaičių trumpam buvo radę namus, brėško šalta, svaiginanti šviesa. Daugybėje akių Džo taip ir nerado artimos ir tos vienintelės — užmirštos tiesos. Rūdijantys ir nesustojantys likimo sūkuriai niekada nebuvo vienodai teisingi. Ieškantieji visada buvo pasmerkti vienatvei ir sumaiščiai, o tie, kas gyveno patogiai, niekada nesuprato saulės kalbos.
— Eik ten, kur nebebus tamsos, nebebus žmonių, planetų, tik pasaulis, kuris mus kas dieną labiau į save įtraukia.
— Negalima taip, reikia, kad žaizdos užgytų, tavo kojos dar nepasiruošusios šitai kelionei.
— Ėmė ir prisnigo, girdi mane?

P. S.: paskutinė diena žemėje buvo tokia, kaip ir prieš tai buvusi, tik labiau nuoširdi.

                                                                                    (Sicilijai V., su meile Džo. 1918.11.10)
Arnas