Viltis už tikrovės
Paliko Jis mane vieną,
Prieš pasaulį nuogą.
Pliką, basą vieną dieną,
Kai paukšteliai suokė...
Su stryku per širdį
Griežė vėjas diapazoną.
Čia teikdamas man viltį,
Čia liepdamas sugrįžti į tikrovę.
Palikta nuoga stovėjau
Ant siauro kelio krašto.
O taip sutikt Jį vėl norėjau,
Nors kraštelį mažo lašo.
Akyse migla dar stovi,
Kaip Jis ėjo, ėjo... ir nuėjo!
O diena, naktis vis vogė
Viltį griežiant vėjui...
2011