Baltas slyvaičių ažūras

Pro slyvaičių ažūrinius balintus žiedlapių nėrinius
Nesišypsant pragūrinti geba pasaulio apakintas vargeta,
Kurs pavasarių sulą paskirtą lig lašo išgėrė
Ir nusprendė, kad laukti rytojaus sunku – vardan ko? – nebeverta.
 
Jei pramerki akis, bus jėgų kilstelt svyrantiems lūpų kampučiams,
Atsidūstant išsprūsta: „Gražu...“ be jokios pastangos, nevalingai.
Vis garsiau ir garsiau laiko mirksnius skaičiuoja gegutės,
Nors visai nesvarbu kažkelintas, kai esi išsišiepęs plačiai ir laimingas.

Saulės diskas nuraudęs už miško jau keliasi droviai,
Tarsi lanko temple pasiruošęs raumuo nugalėt beužgriūvančius darbus.
Pasvarstyk, ar ne laimė, jei neskubi niekur, nepuoli,
Bet šypsaisi pro slyvų ažūrą ateinančio tardamas vardą?

Sutramdyti nesugebu tvaskančio pulso ir virpulio,
Nes glėbys prasivėręs tave apkabinti matuojamas sieksniais.
Štai dėl šitos akimirkos verta gyvent, bet ne mirti –
Pro slyvaičių ažūrą neri užgiedot, ne gedėti.

Net galvelės baltos gomury dar pirmaryčių salsta nektaras.
Ar meni, kaip tada?.. Ir juokai akyse kibirkščiuoja.
Prie nueinanačio puikiai ateinantis dera –
Ne tik tau, ne tik man baltas slyvų ažūras gyvenimu džiaugtis mojuoja.
Nijolena