Plaustas

Pasroviui mano plaustas medinis.
Nežinau — į tave, nuo tavęs...
Inkarais praeitis dar rakinas.
Dar renkuos, ar išplaukt, ar nuskęst.

Tie sapnai, jie išbluks? Dar pamiršiu?
Saulė glosto vėsias bangeles.
Ar išdrįs nuauksavus paviršių
Bent pažvelgt į tamsiausias gelmes?

Mintys — seserys dumblino dugno —
Mano rojus, mani pragarai.
Ten užutekio priebėgoj drungno
Mirko kojas žali ajerai.

Vėjas, braidantis kranto nendrynuos,
Čiupinėja tyliausias natas.
Pasroviui mano plaustas medinis
Ten, kur upė ramybės nuneš.
Niekada