apnuoginta tyla delčios žvilgsniu
atrodo tavo rankos
žnaibo vėsą
ląstelės gylį perveria dygsniu
ir nesuprantam
kad alsuojam dviese
 
o kai susisluoksniuoja paribys
apsvaigę
godžiai
mėtų kvapą uodžiam
laiku nukratė nuojautų drugys
ir traukias trauklapis
atgal
nuobodžiai
 
čia liko žvilgsnis ir migla laukuos
slanksteliuose
užstrigę tavo pirštai
tik mėnesienos spindesys plaukuos
ir rodos nori
negali užmiršti