Aistra pulsuojantis galinga
Virš ilgesiu ištvinusių laukų
Pavasaris praskriejo ir pradingo,
Žiedų pasėjęs su saiku.
 
Dar pakeliui apglėbęs spaudė
Magnolijos kamieną prie savęs.
Toks pasišiaušęs bei išraudęs
Pasižadėjo, kad ją ves.
 
Ir ši, nelaimei, patikėjo,
Nes troško meilės lyg vandens.
Vos ryto saulei patekėjus
Tik vėjas plaukuose kedens
 
Jai nuotakos balčiausią šydą,
Viltingas dengiantį akis.
Magnolija šįryt pražydo –
Jausmų pavasariui nesulaikyt!