Jausmai – kaip jūros bangos:
Vienam nutolus atneša kitą.
Mirtininkas tylėdamas žengia,
Sutema tylėdama sutinka rytą.

Aš neišmokau, kaip jausti reikia,
Taip, kad jausmas būtų tolygus.
Naktį nemiga pamiršta saiką.
Tyli širdis kaip užverstos knygos.

Prieš rytą stiprus vėjas kėlė puotą,
Kvatojo virš stogų. Ar matė kas
Mano širdį, pūgų užliūliuotą,
Ir nusvirusias jos rankas?

Kokie audringi jausmai nusėda į vidų,
Kuris neišleidžia jų, rūku nepavirsta?
Iš metalo nuleitas paukštis pragydo.
Tolimoj šiaurės šaly sniegas po truputį tirpsta.