Išskleidusi spalvotus sparnus
Ji nutupia ant žemės.
Aplink
Tamsa ir drėgmė.
Ore tvyro puvenų kvapas.
– Žalioji! – iš po purvinų uolienų,
plytgalių ir lentų susiburia ratas.
– Tu atėjai mūsų... Išgelbėti.... – nuskamba
verksmingi murmesiai.
Nespėjus Jos nei paliesti,
Ji
Suplasnoja sparnais ir pakyla,
Tamsoje jie tik girdi ją
iškeliaujant.
Ją nuseka aimanos, murmesiai ir
Virksmai.

***
– Žalioji, duok man savo plunksną.
Ji paklūsta ir
Juoda plunksna atsiduria
Jo
rankose.
Jis lėtai brauko pirštais ją.
Kaktoje atsiranda gili raukšlė.
– Aš nebegaliu ten grįžti dar
Kartą...– nuleidusi galvą sunkiai
Ištaria
Ji.
Mano plunksnos... juoduoja.
Jeigu grįšiu, nebepakilsiu.
Jis nepakelia akių,
Tik brauko plunksną...
Vis brauko...
Plunksna virsta raudona.
– Eik ten, kur neša širdis.
 
***
Spalvoti sparnai suplasnoja
Tamsoj.
Tokią tamsą gali liesti.
Ji tokia tiršta, kad sunku
Ir judėti.
– Žalioji? – už valandėlės pasigirsta kimus
balsas.
– Aš grįžau.
– Kam? Čia tau nėra ką veikti.
– Veikti? Aš čia esu.
Tu – ne vienas.
– Grįžk pas tuos verkšlenančius
Netikėlius.
– Jie turi vienas kitą.
– Jiems tavęs reikia. O man ne.
– Aš esu čia.
Su tavim.
Aš šalia.
– Nešdinkis! Nešdinkis! Nešdinkis!!!!!
 
Valandėlė tylos.
 
– Tavo širdis plyšo... kai aš išėjau.
Aš girdėjau.
Daug pilkų pasaulių
aplankiau
ir savom spalvom žavėjau,
dažiau.
Jie pasikeitė. O aš
ne.
Mano spalvos sunyko,
Aš jas dalinau.
...
Bet...
Savo širdį aš amžiams šitoj
Tamsoj
palikau.
Tu – tamsa.
Mano tamsa.
Aš ieškojau.
Tu pats man liepei.
Aš ieškojau...
...ir tik dabar... suradau.
Mano spalvos..
Tu jų nematei.
Bet tamsą tik
tu...
Tu vienintelis
Ją
matei, pajutai...
...mano... tamsą.
Pasigirsta tylus, vis garsėjantis
Juokas.
Žalioji tyli.
Juokas nutyla.
 
Jie
Tamsoj.
Vienas kito
Tamsoj.
Nėra liūdesio.
Nėra baimės.
Nėra džiaugsmo.
Nei ašarų.
Tik tamsa.
Jų.
Čia –
Namai.