Gerbiami televizijos klausytojai ir radijo žiūronai! Tai yra atvirkščiai. Tai yra ne mano pamėgti medžiokliniai žiūronai, o nekenčiami rėksniai žiūrovai. Kadangi mūsų etatinis komentatorius susirgo negavęs atsipagirioti, komentuoti rungtynes jis paliko mane, etatinį studijos sargą, o pats išrūko ieškoti alaus. Liepė niekam nesakyti, žaltys.
   Neturėdamas kitos išeities, privalėsiu jus nustebinti savo begaline erudicija. Tik koks vėpla nukišo tą komentatoriaus sąsiuvinį su taisyklinga lietuviška kalba? Na, štai kur tas sąsiuvinis! Aš pats neapsižiūrėjęs išmečiau šiukšlių dėžėn. Tuojau nuo jo imsiu ir nugrandysiu savo sumuštinio liekanas, ir, jei tik rasiu dar kokių statistinių duomenų, galėsiu jums pažerti devynias galybes vertingos informacijos. Bet kas gi čia? Na, ir braižas – kaip kokio daktaro. Nieko neiššifruoju. Velniop tą sąsiuvinį atgal į šiukšlių dėžę! Visvien ant tokio purvino sumuštinių su rūkyta dešra ir sūriu nebepasidėsiu.
   Bet anava, kokios įdomybės vyksta aištėje – futbolininkai žaidžia su kokia dešimtim kamuolių! Ir, kaip matau, nė viena komanda nesiruošia pereiti varžovų aikštės pusėn. Keista, labai keista. Štai matau ateina mūsų valytoja, pabandysiu paklausti, kas per pasaulio stebuklai? A-a-a, sako, jog tai tik apšilimas. Bet tada dar labiau keista: kam jis reikalingas, kai lauke virš dvidešimt? Čia pagaliau ne kokia nors saulėtoji Antarktida!
   Štai, ko gero, jau prasidėjo rungtynės, nes dabar žaidžiama tik vienu kamuoliu. Ale tik pažiūrėkite – aikštėje net 23 žmonės, iš kraštų saugomi vos dviejų prižiūrėtojų su vėliavėlėmis. Antras Osvencimas? Bet paskaičiuokim: išeitų, kad kiekvienai žmogystai tenka tik 1/23 kamuolio. Mažoka, turint omenyje šiuolaikinės pramonės išsivystymą. Vis dėlto taisyklių aš nepakeisiu. Nors labai vertėtų ištaisyti kažkokių nevėkšlų nesąmones..
  Betgi vienas į kamuolį nė nepretenduoja. Dar daugiau: jis nuo jo bėga, kaip aš vaikas būdamas lėkiau, išardęs širšių lizdą. Na, nereikia kamuolio, tai nereikia – susidaro didesnė galimybė gauti jį kitiems. Tik kam tada reikėjo rodytis žaliojoje vejoje –  negi tik tam, kad palakstytum švilpaudamas kaip koks prietranka? Ko gero, burnon pirštus susikišęs švilpti nemoka, tai ir pasikabino tą žaisliuką kaip koks būsimas paskenduolis - akmenį.
   O čia dabar kas? Futbolininkai glėbesčiuojasi tarsi šimtą metų nesimatę giminaičiai! O juk išbėgę aikštėn jie net nesiteikė saviškiams rankos paspausti. Tai bent spektaklis, tai bent veidmainystė! A-a-a, valytoja man sufleruoja, kad buvo pasiektas įvartis. Tik įdomu: kas jį įmušė? Ir išvis – kas su kuo čia žaidžia? Negi vėl turėsiu nerti tų daktariškų hieroglifų į šiukšlių dėžę? Kad neapsirikčiau, pasakysiu taip: įvartį silpnesniems įspyrė stipresni. Tik kažin ką privalėsiu sakyti, jei rezultatas netyčia bus išlygintas? Tuomet geriau nusišauti su durų rankena, nei kentėti gėdą. Bet valytoja nutraukė mano minčių eigą ir sako, kad rodo kartojimą. Pažiūrėkim, kas prie ko? Ak, štai kas! Futbolininkas pastato kamuolį ant kažkokio balto taško ir įkala jį į vartus. O varžovai kaip kokie mėmės tik stebi už linijos, nors turėjo progą pribėgti ir tą kamuolį nuspirti velniop. O tas įspyrėlis taip pat geras egoistas. Galėjo juk atmesti kamuolį savo partneriams, irgi laukiantiems už linijos, ir šiems būtų sudaryta reali proga iškart pelnyti tritaškį.

Tokie pitekantropiški vaizdai man tuojau įvarys vėžį. Verčiau aš einu pavalgyti, o jūs patys stebėkite tas visas nesąmones. Jei jau be to spirdulio gyventi nebegalite. Jo.

Voldemaras Zacharka