Venų siūlėmis pinamos raukšlės garbina laiką,
Išdalina save ir padaugina, nieko neteisia,
Teka upės, lėtai akyse nuplaudamos brastą.
Kas tame dubury? Srovės pakelia naštą.
 
Taip akmuo kaip skiemuo vėl į gylį panyra,
Pasipriešint nėr kuo, jei šešėliais nulyja,
Sūkuriai lyg dvyniai, vėtrų sankirtoj gimę,
Dar pulsuoja arterijom, valandas gina
 
Laukimu, kuris retkarčiais išperka kaltę.
Ir nudažo spalvom, šitaip primenant vertę,
Lyg per rūką atstumai pilkėja, tirštėja,
O pėdos smėly kaskart vis šiltėja.