Ne vienas, ne vienas esi,
Žmogau, ir gyveni ne tuščiai.
Ir kūryba, ir Dievas, ir mes čia visi...
Tik akių nebijok atmerkti plačiai.
Išvysi, kaip žydi gražuoliai jazminai,
Kaip šypsosi ir mojuoja tik Tau,
Kaip vaikas spokso akis išsprogdinęs
Ir šaukia į ausį: „Greičiau, dėdule, greičiau!"
Ne vienas, ne vienas esi, mano mielas
Žmogau, ir gyveni ne tuščiai!
Vien Buvimu jau prasmingai eina dienos
Tavo ir eina, kur veda tik Dievo keliai...