Nežinau, ar jautiesi kaip aš — 
Abejonėje glamžytas juodraštis,
Kur visa praeitis 
Užkoduota tarp vingių kreivų?
Tarsi būta klaidų,
Nutylėjimų, gal net ir nuodėmių,
Bet, kai temsta naktis,
Ten išlieka jauku ir šviesu.
Mylimų bučiniai 
Prisiglaudžia karališkais antspaudais,
Blankūs vaško lašai
Pažymėjo be miego naktis,
Susukti sąnariai
Ne puikybės vardan sunkiai lankstosi.
Kuo daugiau sužinai, 
Tuo daugiau galimybių sutrikt.
Iš pradžių tik rinkai,
Tik siurbei švelnų rūpestį, meilę,
Būdo skonį keitei
Lyg saldėjantis vaisius sode,
Kol galop pamanei,
Kad jau išmintį visą sugraibęs
Ir galėtum kam nors 
Tarsi prizą įteikti save.
Dievaži, tai naivu.
Gal todėl ėmė kūnas raukšlėtis — 
Tarsi oda sava
Pasidarė erdviu drabužiu,
Nes pripildyt sunkiau
Smegeninę, nei rūsį ar klėtį.
Kol sumoji rašyt,
Rašalinė, žiū, baigia išdžiūt...
Jau nėra ką sakyt — 
Tarsi vakar pasibaigė žodžiai.
Atsidusę giliai
Beišspaudžiam pavienes raides,
Tik pažvelk į pradžias — 
Ir vėl norisi džiaugtis, šypsotis,
Nors visuos atspindžiuos
Vis mažiau atpažįsti save...
Ištaisyk tas klaidas,
Kaip tirštai bedrovėtųsi paraštės — 
Aš tikiu tavimi
Ir gera draugiškumo valia.
Kiūtom šitaip ilgai
Ir dėl visiškų smulkmenų baramės.
Net ir Dievas kantrus
Susierzinęs mudu išmes.