O Kryžiau,
Sopulingasis Būties kamiene!
Mes prie Tavęs – lyg tie bevaliai apyniai,
Lyg tie vijokliai (ar viliokliai?) vienadieniai,
Vis ieškantys sau atramos senų seniai...

Nuo amžių
Tu apsamanojęs (gal nuo mūsų –
Negyjančių, nematomų, gilių – žaizdų?), –
Įpratę esame matyti Tavo rūstų
Šešėlį po Golgotos dangumi šiurpiu...

Bet netiesa! –
Esi Prisikėlimas,
O ne skaudus pasaulio pabaigos žymuo. –
Tai iš Tavęs tos spindulingos jėgos imas,
Tai Tu gali paguodą sielai atiduot...

Tai Tavimi
Žegnojame viltingą Būtį,
Tai Tavimi prisiekiame Tiesa tikėt.
Ir jeigu palengvėja – nors truputį!–
Nušvinta mūsų akyse Tikėjimo žvaigždė.

Tas Tavo, Kryžiau,
Amžinasis Meilės ženklas –
Nuo kuriančios minties prie plakančios širdies,
Pečius palietę, dvasios skrydžiui pasirengę –
Sudėtus delnus aura dangiška palies...