Viskas savame laike

Medžių šakose vėjas
dainuoja lopšinę,
jos aidas – ramus lapų šnaresys,
po šiuo dangumi,
šioje žemėje – gimę,
čia mūsų laimė,
džiaugsmas, čia liūdesys.
Gimto krašto padangių
švelnesnis vėjas –
vėsūs lietaus lašai
maloniau liečia veidą –
tolimas kelias – ateities tęsėjas:
atrandame, nueiname,
paliekame žemišką reidą nebaigtą.
Laikas lekia, viskas žemėje kinta,
mūsų planeta sukasi laiko rate:
pavasarį pražysta, vasarą sužaliuoja,
rudenį apmiršta – žmogus, kol juda,
pėdas mina take savame.
Sunkus takas – išraizgytas:
driekiasi žemėje, laiko erdvėje,
gyvybės lašelyje skrupulingas –
kiekviena planetos būtybė –
savos stichijos gelmėje.
Rena