Kas pažinotų mane tokią,
Kokia esu: su tamsa, skausmu ir šešėliais?
Ką jaučiu, kad jie žinotų,
Kad pamatytų, kas dedasi sieloj...

O jeigu vieną dieną taip nutiktų,
Jei pamatytų mane kaip drugelį šviesoj,
Ar nebūtų sudeginti jungiantys tiltai,
Ar nepradingtų draugystė realybėj visoj?

Kas suprastų mano ilgesį, skausmą ir nerimą,
Ar atrastų kas nors? – Kas žino?
Liūdesys mane iš vienatvės perima.
Ar nesužlugdysiu draugystės kaip Meliuzina?

O jei kada nors mane atrastų
Ir pajustų tai, ką jaučiu širdimi...,
Ar nepasibaisėtų iki pat sielos krašto
Ir ar netaptume viens kitam visamlaik svetimi?